Filosofijos amžius Lietuvoje : apšvietos filosofavimo savitumai

LTStraipsnyje yra analizuojami bendrieji filosofavimo ir jo konteksto Lietuvoje apmatai, Apšvietos intelektinės - filosofinės kultūros savitumai. Apšvietos "filosofijos amžius" Lietuvoje yra datuojamas XVIII a. viduriu - XIX a. ketvirtuoju dešimtmečiu. Yra išskiriami du ryškūs "filosofo" kaip savito Lietuvos kultūrinio - socialinio reiškinio pavidalai: "Vilniaus pedantas" bei libertinas. Pirmasis - tai empirizmo, diegto Universiteto gamtos mokslų tradicijų ir Edukacinės komisijos, šalininkas, eruditas, preferuojantis tiksliuosius mokslus. Antrąjį reprezentantą katalikiškoji visuomenė tapatino su bedieviu blevyzgotoju, kurio libertiniška filosofija tarpo salonuose, o jos teoretizavimo gylis kelia abejonių. Filosofija jam buvo savita mada, siejama su prancūzų autorių išpopuliarėjimu. A. Tatarė bei M. Valančius savo tekstuose užfiksavo abu šiuos Lietuvos filosofo tipažus, įkūnijančius patyrimo išaukštinimo bei nukreipto prieš varžančias tradicijas kriticizmo, ir autorinio mąstymo chrestomatines Apšvietos charakteristikas. Profesionaliojoje Apšvietos filosofijoje vyravo eklektizmas, pasireiškęs plagijavimo ir kompiliavimo legalumu, oponentų netoleravimu, "kraštutinumų" (skepticizmo, idealizmo ir pan.) vengimu, galutinių atsakymų paieška, didaktikos primatu bei nekritišku pasinaudojimu filosofijos istorijos veikalais.Reikšminiai žodžiai: Apšvieta Lietuvoje; Enlightenmen in Lithuania.

ENThe article analyzes the common outlines of philosophizing and its context in Lithuania and the peculiarities of intellectual and philosophical culture of the Enlightenment. The “Age of Philosophy” in Lithuania is dated the middle of the 18th – the fourth decade of the 19th century. Two prominent forms of a “philosopher” as a peculiar cultural – social phenomenon in Lithuania are highlighted: the "Vilnius pedant” and the libertine. The first is the advocate of the empiricism, shaped by the natural science traditions of the University and the Educational Commission, an erudite, preferring exact sciences. The second was identified by the Catholic community as a godless foul talker, whose libertine philosophy was intended for salons and its level of depth was doubtful. Philosophy to a libertine was some kind of fashion, related with popularization of French authors. In their texts A. Tatarė and M. Valančius registered both types of the Lithuanian philosopher, embodying the archetypical characteristics of the exaltation of experience, the criticism of the restricting traditions and the author thinking of the Enlightenment. In the professional philosophy of the Enlightenment there prevailed eclecticism, which manifested itself in the legality of plagiarizing and compiling, lack of tolerance to the opponent, avoiding of the “extremities” (i. e. skepticism, idealism, etc.), searching for final answers, preeminence of didactics and non-critical use of the studies of history of philosophy.