LTStraipsnyje gvildenami etnokonfesiniai santykiai Pietryčių Lietuvoje, remiantis identitetu. Gauti duomenys lyginami su kito - Šiaurės Lietuvos - regiono duomenimis. 1997 m. surinkta etnografinė medžiaga yra pagrindinis šios analizės šaltinis. XIX a. ir XX a. pabaigoje indentifikaciją galima istoriškai gretinti. Konfesinė priklausomybė mišriose religinėse bendruomenėse buvo pagrindinis identifikacijos kriterijus. Nacionalizmo amžiuje, buvo pasiūlytas kitas identifikacijos modelis: kokia kalba kalbėdavo žmogus, tokiai tautybei jis priklausė. Vis dėlto šis modelis negalėjo prigyti neegzistavusioje kultūrinėje aplinkoje. Dėl to buvo svarbu bažnyčiose įtvirtinti lietuvių kalbą. Tai tampa svarbiu uždaviniu XIX a. pabaigoje. Religinis identitetas sudarė galimybes "po prostu" kalbantiems žmonėms save vadinti lenkais. Kalbinis identitetas pašalino šią galimybę. Toks atsiskyrimas įtakojo lietuvių demaskaciją, lenkams, kurie iki to laiko jautė bendrumo jausmą su lietuviais, jie tapo "pagonys". Moksliniame diskurse yra pageidaujami platesni identiteto analizės interpretacijų laukai.Reikšminiai žodžiai: Pietryčių Lietuva; Lenkai lietuviai; Tautinis identitetas; Nacionalizmas; Religinis identitetas; South-east Lithuania; Pole; Lithuanian; National identity; Nationalism; Religious identity.
ENThe article examines the ethnic confessional relations in the Southeastern Lithuania in terms of identity. The obtained data are compared with those of another region – Northern Lithuania. The main source of the analysis is the ethnographic materials, collected in 1997. The identification of the 19th century and the end of the 20th century can be compared historically. The confessional dependence in mixed religious communities was the main criterion for identification. In the age of nationalism another identification model was proposed: the nationality of the person was determined by the language, in which he/she spoke. Nevertheless the model was not able to establish in a non-existent cultural environment. Therefore it was important to consolidate the Lithuanian language in churches, which became an important task at the end of the 19th century. The religious identity created the possibilities for the people who spoke “po prostu” to identify themselves as Poles. The linguistic identity eliminated the possibility. Such separation influenced the exposure of Lithuanians, who became “pagans” to the Poles, who previously had a feeling of oneness with Lithuanians. Broader fields of interpretation of analysis of the identity are wished for in the study.