Bajoriško "aš" retorika XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje : iškalba, kūnas, scena

LTStraipsnyje tiriami Lietuvos bajorijos elgesio standartai, normatyvinės noblesse charakteristikos, kūno kontrolė, parodantys jos statusą, apibūdinamos esminės normos, diskursai ir įvaizdžiai, kuriais bajorai buvo apibrėžiami. Analizuojama retorika, kuri konstravo bajorą kaip asmenį, aptariama, kaip skirtingi rašytojai kūrė save kaip individus, priklausančius bajorų bendruomenei. Žmogaus kūnas, valstybės ir visatos mikrokosmosas buvo neatskiriamai susijęs su individualaus "aš" diskursu. Analizuojant įvairius tekstus, iškyla sudėtinga Lietuvos bajoro "aš" vizija. Viena kitai prieštaraujančios idėjos buvo susiliejusios į įgūdžių, konvencijų ir suvokinių visumą, kuriuo remtasi vertinant pasaulį ir save. Retorinės strategijos koncentravosi ties bajoro kūno bruožais, jo kilme, šlove ir dorybėmis. Bajoro kūnas buvo įkūnytos istorijos vieta. XVII a. raštingi bajorai vis labiau analizavo save, suvokdami, kad jų gyvenimą formuoja daugybė prieštaringų faktorių: viena vertus, kraujas, kilmė, bajorų luomo lūkesčiai; antra vertus, jų pačių gebėjimas pateikti save visuomenei, veikti pagal socialiai priimtinas normas. Įprastomis teatro, aktorių ir kaukių metaforomis buvo pabrėžiamas problemiškas bajoro ryšys su visuomene. Pasaulis buvo scena, kurioje individai vaidino įvairius vaidmenis. Bajorai taip pat privalėjo turėti daugybą vaidmenų: būti kariu, seimelių ir seimų delegatu, senatoriumi, kalbėtoju, raštininku ir kilniai mirštančiu krikščioniu. Bajoras realizavo savo pašaukimą vaidindamas vaidmenis, kuriuos suteikė jam gamta ir Dievas.Reikšminiai žodžiai: Bajorija; 17 amžius; Dorybės; Luomas; Retorika; įvaizdžio formavimas; Nobleman; The 17th century; The state; Rhetoric; Self-explotation.

ENThe article examines the standards of the behaviour of Lithuanian nobility, the characteristics of the normative noblesse and the body control, showing the status, characterizes the essential norms, discourses and images, by which noble persons were characterized. The rhetoric, which recognized a noble as a person is analyzed, the ways different writers presented themselves as representatives of nobility, are discussed. The human body, the microcosm of the state and the universe was integrally related to the discourse of the individual “me”. When analyzing different texts, the complex vision of the “me” of a Lithuanian noble emerges. The contradictory ideas were merged into a totality of skills, conventions and percepts, which was based upon when evaluating the world and oneself. Rhetoric strategies concentrated to the traits of body, background, virtues and glory of a noble person. The body of a noble person was the place of the incarnate history. In the 17th century literate nobles made attempts to analyze themselves, perceiving that their lives are shaped by a multitude of contradictory factors: on one hand, blood, background, expectations from the noble caste; on the other, their own abilities to present themselves to the society and act according to the socially acceptable norms. The usual metaphors of theatre, masks and actors were used to stress the problematic relations between a noble person and the society. The world was a stage, on which individuals played different roles. Nobles also had to undertake multiple roles: being a soldier, a delegate of the Sejm, a senator, a speaker, a writer and a solemn dying Christian. A noble person implemented his mission by playing the roles, which the nature and God gave to him.

• Literatūrologija / Literary Studies
• Istorija / History