Parapijų prieglaudos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII a. II pusėje

LTStraipsnyje siekiama nustatyti prieglaudų paplitimą LDK katalikų parapijose, jų pobūdį, tikslus, reikšmę Bažnyčios, visuomenės ir valstybės gyvenime XVII a. II pusėje . taip atskleisti Bažnyčios karitatyvinės veiklos reikšmę platesniame kontekste. Katalikų Bažnyčios prieglaudų veikla buvo reglamentuota Tridento Susirinkime. Lietuvoje Tridento nuostatai buvo pritaikomi vietos sąlygoms vyskupijų sinoduose. Nors sinoduose buvo reikalaujama, kad prieglauda būtų kiekvienoje parapijoje, Žemaitijoje 1675.1677 m. jos veikė maždaug 32% parapijų, Vilniaus vyskupijoje 1653.1654 m.. 21%, 1668.1669 m.. 43%. Maždaug pusė parapinių prieglaudų neturėjo jokio aprūpinimo, gyvavo tik iš išmaldų ir klebono malonės, kitos gaudavo pajamų iš fundacijų, užrašymų, aukojimų. Vilniaus vyskupijoje prieglaudų aprūpinimas suprastėjo po XVII a. vidurio karų. Žymiausios buvo Sapiegų fundacijos Vilniaus vyskupijoje ir Šiaulių karališkosios ekonomijos parama prieglaudoms Žemaitijoje. Prieglaudos pastatas dažniausiai buvo medinis, jame gyveno nuo 2 iki 20 vargšų. Priimami būdavo tik ligoti, luoši, seni, nelabai tinkami darbui, kilę iš aplinkinių vietovių, neturintys kur gyventi. Rūpintasi prieglaudos gyventojų morale, rožinio kalbėjimas buvo pagrindinis jų užsiėmimas. Medicininis aptarnavimas ir slauga buvo labai menki. Parapinės prieglaudos valstybei ir visuomenei buvo svarbios tuo, kad aprūpino neįgalius, senus, vienišus žmones. Kitos organizuotos tokio lygio instancijos tuo metu valstybėje nebuvo. Bažnyčia per prieglaudas, išlaikiusias pamaldžią aplinką, skleidė katalikų tikėjimą bei įtaką visuomenei.Reikšminiai žodžiai: Katalikų Bažnyčia; Parapijos; Prieglaudos; špitolės; Ligoninės; 17 amžius; Žemaičių vyskupija; Vilniaus vyskupija; Sinodas.

ENThe article discusses the spread of shelters in the Catholic parishes of the Grand Duchy, their character, aims and significance in the life of the Church, the society and the state in the 2nd half of the 17th century, thus revealing the significance of charity activities of the Church in a broader context. The activities of the Catholic shelters were regulated by the Council of Trent. In Lithuania the provisions of the Council were applied to local conditions in bishops’ synods. Although the synods required each and every parish to have a shelter, in Samogitia in 1675 – 1677 shelters were present in approximately 32% of the parishes, In Vilnius bishopric in 1653 – 1654 in 21% and in 1668 – 1669 – in 43%. Approximately half of the parish shelters had no equipment, they survived only from pittance and grace of the dean, others received foundations and donations. Equipment of the shelters in Vilnius bishopric got worse after the wars of the middle of the 17th century. The most well known were Sapiehas’ foundations in Vilnius bishopric and the support of Royal Economy of Šiauliai to the shelters in Samogitia. The buildings of the shelters were most frequently wooden, the shelters were able to accommodate from 2 to 20 poor persons. Only ill, sick, diseased, handicapped, old, not suitable for working, originating from the surrounding places persons with no place to live were accepted. The morals of the residents of the shelters were taken care of, rosary telling was their main occupation.Medical service and nursing were very insignificant. The bishops’ shelters were important to the state and the society since they provided for the disabled, handicapped, old and lonely people. There was no other organized institution of such level in the state at the time. The church disseminated the Catholic faith and its influence on the society through the shelters, which retained godly environment.