Birželio sukilimo varomųjų jėgų klausimu

LT1941 metų Birželio sukilimas buvo ryžtingas lietuvių tautos veiksmas, kurio svarbiausias siekis – pasinaudojus Vokietijos–SSrS karo pradžios sumaištimi, ginklu paneigti maskvos inscenizuoto Lietuvos savanoriško įstojimo į Sovietų Sąjungą mitą ir akcentuoti šios agresyvios sovietų akcijos neteisėtumą, nusikratyti bolševikų primesto jungo ir atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Jau 1940 m. ankstyvą rudenį Lietuvoje spontaniškai pradėjo kurtis slaptos antisovietinio pasipriešinimo grupės, organizacijos ir būriai. Pasipriešinimo pogrindis Lietuvoje kūrėsi Lietuvos žmonių iniciatyva, be užsienio įtakos. Sparčiai buriantis antisovietinio pasipriešinimo pogrindžiui, 1940 m. spalio 9 d. kaune studentų korporacijų koalicijos pagrindu įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas, kurio tikslas – koordinuoti antisovietinį pasipriešinimą. Buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje kazys Škirpa, turėdamas informacijos apie Lietuvoje bręstantį tautos pasipriešinimą sovietams ir vadovaujančiojo centro įsikūrimą kaune, su lietuvių politinių emigrantų grupe 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne tiems patiems tikslams įkūrė Lietuvių aktyvistų frontą. antisovietinio pasipriešinimo įvairaus lygmens organizatoriai, vėliau ir sukilimo rengėjai orientavosi į tam tikras visuomenės grupes, net ir konkrečius žmones visoje Lietuvoje, kurie, susiklosčius palankioms aplinkybėms, pašaukti ar paskatinti turėjo stoti į ginkluotą kovą su sovietiniais okupantais arba bent būti potencialūs sukilėlių talkininkai.To meto sovietinės okupacijos sąlygomis Lietuvoje buvo trys visuomeninės politinės jėgos, kurios iš karto galėjo iš savo patikimų žmonių išteklių imtis organizuoti pogrindį ir telkti žmones pasipriešinimui. Tos jėgos buvo: a) paramilitarinės organizacijos „Lietuvos šaulių sąjunga“ nariai, iki okupacijos priklausę teritoriniu principu organizuotiems šaulių būriams; b) ateitininkai (ateitininkų federacija – Lietuvos moksleivių katalikiška asmenybės ugdymo organizacija, vienijanti gimnazistus, studentus bei mokslus baigusius narius; ši organizacija ir Nepriklausomoje Lietuvoje gimnazijose nuo 1930 m. veikė nelegaliai, nes buvo draudžiama, ir turėjo jaunimo nelegalios veiklos organizavimo patirtį); c) sovietų pertvarkomos ir likviduojamos Lietuvos kariuomenės karininkai. Tai buvo antisovietinio lietuvių pasipriešinimo pogrindžio pamatas ir svarbiausias jo rezervas. antisovietinio pasipriešinimo pogrindyje telkėsi patriotiškai nusiteikę lietuviai ūkininkai, samdiniai, amatininkai, darbininkai, karininkai, gimnazistai, studentai, tarnautojai. Birželio sukilėlių socialinė struktūra rodo, kad jų interesai buvo ne siauri grupiniai, o bendri Lietuvos gyventojų daugumos – valstybiniai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: 1941 metų Birželio sukilimas; Antisovietinis pasipriešinimas; Vokietijos–SSRS karas; Lietuvos aktyvistų frontas; LAF.

ENThe uprising of June 1941 was a determined action by the Lithuanian nation whose principle goals – using the confusion at the start of the germany-uSSr war – to refute by force the fabrication by moscow about Lithuania’s voluntary entry into the Soviet union, to stress the illegality of these aggressive Soviet actions, to shake off the imposed Bolshevik yoke, and to restore the independence of Lithuania. already in the early fall of 1940 secret anti-Soviet opposition groups, organizations, and units began to be formed spontaneously in Lithuania. The underground resistance was formed at the initiative of the Lithuanian people without any foreign influence. as the anti-Soviet underground resistance was being formed rapidly, Lithuania‘s activist Front was established on october 9, 1940 in kaunas on the model of a coalition of student corporations with the goal of coordinating the anti- Soviet resistance. Being aware of the developing national opposition to the Soviet authorities and the formation of the coordinating center in kaunas, Lithuania’s former representative to germany kazys Škirpa together with a group of Lithuanian political émigrés formed the Lithuanian activist Front with the very same goals in Berlin on November 17, 1940. The organizers of the anti-Soviet resistance at various levels, and later the organizers of the uprising sought support from certain social groups, and even specific persons throughout Lithuania, who, called or inspired by the development of favorable circumstances, would stand in armed combat against the Soviet occupiers or at least be potential supporters of the uprising.Under the then existing conditions of the Soviet occupation there were three social political forces in Lithuania which were immediately able from their own reliable members to begin to organize the underground and prepare people for resistance. These forces were: a) members of the paramilitary organization Lietuvos Šaulių Sąjunga (Lithuanian riflemen’s association), who prior to the occupation had belonged to local groups organized on territorial principles, b) ateitininkai (Ateitis (Future) Federation – a youth organization fostering Lithuanian catholic ideals, with separate sections of high school students, university students, and graduates; from 1930 the activities of the organization had been forbidden in high schools and thus it had the experience of organizing illegal youth activities), c) officers of Lithuania’s army which had been reorganized and liquidated by the Soviets. This was the foundation of the anti-Soviet Lithuanian underground resistance and its most important reserve. Patriotically motivated Lithuanian farmers, craftsmen, workers, officers, high school students, university students, officials formed the underground anti-Soviet resistance. The social structure of the June uprising participants indicates that they did not have narrow group or class interests, but the general state interests espoused by the majority of Lithuania’s population. [From the publication]