Lietuvos bažnyčių humanitarinė pagalba 1941-1944 m.

LTStraipsnyje analizuojama Lietuvos Katalikų, Stačiatikių ir Sentikių Bažnyčių humanitarinė veikla 1941-1944 m. Daroma išvada, kad Bažnyčių veikla nebuvo plataus masto. Išimtis - Sentikių Bažnyčios Centro taryba ir sentikių dvasininkai, 1942 m. rudenį Lietuvos parapijose apgyvendinę apie 5 tūkst, sentikių, kuriuos vokiečiai iškraustė iš repatriantams grąžinamų ūkių. Humanitarine veikla užsiėmė pavieniai dvasininkai, vienuolynai. Dirbta savo parapijose, kartais - didesniu mastu. Mat 1940-1941 m. sovietų valdžia sunaikino Lietuvoje susiklosčiusią socialinės paramos sistemą. Vokiečių okupacijoje dėl visuomeninio gyvenimo suvaržymų bei suirutės šios draugijos nebeatnaujino veiklos. Humanitarinės pagalbos organizavimą okupacinė valdžia patikėjo dviem specialiai įsteigtoms visuomeninėms institucijoms. Viena jų rūpinosi nuolatinių gyventojų, kita - dėl karo aplinkybių šalyje atsidūrusių žmonių poreikiais. Nuo 1941 m. lapkričio pagrindinė socialinės pagalbos organizacija Lietuvoje buvo Savitarpinės pagalbos komitetas. Į Savitarpinės pagalbos Garbės komitetą kartu su valdžios ir visuomenės atstovais įėjo Katalikų, Evangelikų reformatų bei liuteronų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovai. Tačiau atstovavimas religinėms mažumoms šioje organizacijoje liko formalus, tik katalikų dvasininkai aktyviai įsijungė į jos veiklą: dirbo daugelyje Savitarpinės pagalbos apskričių ir valsčių komitetų, kai kuriems jų vadovavo. Sentikių ir stačiatikių dvasininkai dalyvavo Patikėtinio rusų gyventojų reikalams biuro veikloje.Reikšminiai žodžiai: Okupacija; Bažnyčia; Humanitarinė pagalba.

ENThe article analyzes the humanitarian activities of the Catholic, Orthodox, and Old Believers' Churches in Lithuania. The conclusion is made that the activities of the Churches did not have a major scope. An exception was the Central Committee of the Old Believers' Church and its clergy who in the fall of 1942 provided housing in their parishes for about 5 thousand Old Believers, whom the Germans had evicted from farms returned to repatriates. Individual clergymen of various confessions and monasteries carried out humanitarian activities, some of them even on a major scale. This was determined by several factors. First of all, in 1940-1941 the Soviet authorities destroyed the system of social assistance that had developed in Lithuania by liquidating the numerous charity associations formed by Lithuanians and national minorities and nationalizing the institutions and property they supported. At the start of the German occupation these associations did not renew their activities due to the restrictions on public life and the existing chaos. The German authorities in Lithuania assigned the organization of humanitarian assistance to two especially established public institutions. One of them cared for the permanent population while the other for the needs of the people who came to the country due to the circumstances of the war. From November 1941 the main organization for social assistance was the Savitarpinės pagalbos komitetas [Mutual Assistance Committee] (SPG).The leaders of the Catholic, Evangelical Reformation as well as Lutheran and Orthodox Churches along with representatives of the government and society were included in the Honor Committee of the SPG. However, the representation of the religious minorities in this organization was nominal, only Catholic priests actively participated in its activities. The priests worked in many of the district and local SPGs even leading some of them. The clergy of the Orthodox and Old Believers' Churches participated in the activities of the Patikėtinis rusų gyventojų reikalams biuras [Agent Bureau for the Affairs of the Russian Population]. This bureau, established in March 1943, cared for the refugees arriving in Lithuania from the USSR as well for the Old Believers transferred from Poland. [From the publication]