Vytauto santykiai su Apaštalų Sostu

LTStraipsnyje keliami keli tarpusavyje susiję klausimai: pontifikato požiūris į atsivertusius lietuvius, naujakrikščių lietuvių santykis su Vokiečių ordinu ir požiūris į jį Romoje, Ordino privilegijų lietuvių žemėms panaikinimas, Žemaičių dvasinės ir politinės priklausomybės likimas, asmeniniai Vytauto ryšiai su Romos Kurija. Visi šie klausimai buvo susiję su europinio masto įvykiais, kaip antai: čekų husitų sukilimas, turkų įsiveržimas j Europą, Šventosios Romos imperijos politika ir jos santykis su Roma. Lenkijos karalius Jogaila Vladislovas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Aleksandras ne kartą kreipėsi į popiežius Urboną VI, Bonifacą IX, Joną XXIII ir Martyną V. Popiežiai siųsdavo geranoriškus ir palankius Lietuvai atsakymus bei sprendimus. Lietuvos santykiai su Apaštalų Sostu buvo sutrikę 1422 m., kai Vytautas parėmė čekų husitus, santykiai sunormalėjo 1423-1429 m., bet vėl sutriko dėl 1430 m. Vytauto karūnacijos bylos. Jogaila ir Vytautas siekė įtvirtinti Romos katalikų tikėjimą Lietuvoje ir atversti j šį tikėjimą rusus schizmatikus, kad galėtų atskirti juos nuo priklausomybės Maskvos metropolijai ir paskelbti separatinę Bažnyčios uniją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vakarai - pontifikatas ir Šventoji Romos imperija - Lietuvos pradėtą misijų veiklą rusų žemėse ir Lenkijos-Lietuvos valstybės karinę galią ketino panaudoti prieš besiveržiančius turkus ir čekų husitus. Vytautas, kovodamas dėl Žemaičių, ne kartą darė sunkiai suprantamus posūkius, - čia paremdavo čekų husitų sukilimą (1422 m.), čia paskelbdavo husitams karą (1424 m.).Tokie jo politikos vingiai nesutrukdė 1403 m. gauti popiežiaus Bonifaco IX bulę, draudžiančią Ordinui kariauti Lietuvoje, taip pat popiežiaus Jono XXIII 1415 m. bulę, panaikinusią Ordino privilegijas į lietuvių ir rusų žemes, pagaliau 1423 m. imperatoriaus Zigmanto ir popiežiaus Martyno V pripažinimą Žemaitijos Lietuvai. Tik bažnytinės schizmos klausimas dar buvo atidėtas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vytautas Didysis, 1350-1430 (Vytautas the Great); Apaštalų Sostas; Lietuvos krikštas; Žemaičių (Medininkų) vyskupija; Romos katalikų tikėjimas; Lenkijos karalius Jogaila Vladislovas; Šventosios Romos imperija; Vokiečių Ordinas (Teutonic Order; Kryžiuočių ordinas).

ENThe article deals with several interrelated questions: the attitude of the Papacy toward the newly Baptized Lithuanians and their relations with the Teutonic Orders, the abolition of the Orders' privileges in Lithuanian lands, the fate of the spiritual and political dependence of the Samogitians, the personal relations of Vytautas with the Roman Curia. All these questions were connected with other important European events, such as the revolt of the Czech Hussites, the Turkish invasion of Europe, the policies of the Holy Roman Empire and its relations with Rome. Polish King Jogaila Vladislav and Lithuania's Grand Duke Vytautas Alexander repeatedly appealed to Popes Urban VI, Boniface IX, John XXIII, and Martin V.The popes sent responses and decisions that were friendly and favorable to Lithuania. Lithuania's relations with the Holy See that had deteriorated in 1422 when Vytautas supported the Czech Hussites became normal in 1423-1429, but broke down again in 1430due to the planned coronation of Vytautas. Jogaila and Vytautas sought to establish the Roman Catholic faith in Lithuania and to convert to this faith their Russian Orthodox subjects who would be thus separated from dependence on the Moscow Metropolis. This would have resulted in the declaration of a separate Church union in the Grand Duchy of Lithuania. The West - the Pope and the Holy Roman Empire - intended to use the started missionary activities of Lithuania in the Russian lands and the military power of the Polish-Lithuanian state against the invading Turks and Czech Hussites.In his fight for the Samogitians, Vytautas repeatedly made difficult to understand actions - here backing the uprising of the Czech Hussites (1422), here declaring war on the Hussites (1424). These political moves did not prevent him from obtaining the bull of Pope Boniface IX in 1403 prohibiting the Teutonic Orders from fighting in Lithuania as well as the bull of Pope John XXIII in 1415, abolishing the privileges of the Teutonic Orders in Lithuanian and Russian lands, and finally the recognition of Samogitia as belonging to Lithuania in 1423 by Emperor Sigismund and Pope Martin V. Only the question of the Church schism remained postponed. [From the publication]