Antano Baranausko krikščioniškoji tautinė savimonė "Aušros" kontekste

LTXIX a. vid. lietuvių katalikiškojo tautinio sąjūdžio simboliu laikytinas A.Baranausko asmenybės fenomenas, pagal dvasinę sanklodą artimas viduramžių krikščioniškajai kultūrai. Straipsnyje į A.Baranausko kūrybos tekstus žvelgiama kaip į krikščioniškosios tautinės savimonės reiškimosi formą. Kūryboje A.Baranauskas išreiškė viduramžių kultūros religinę/filosofinę idėją, jog aukščiausia tiesa yra žmogaus sielos išganymas, todėl tautos likimas priklauso nuo Dievo valios ir pačios tautos dvasios stiprybės ir moralės. Tautinis atgimimas A.Baranausko buvo suvoktas kaip lietuvio valstiečio dvasinės kultūros ugdymas, paremtas Katalikų Bažnyčios vienybe. Lietuvybės dvasinis pagrindas – katalikybė. A.Baranausko tekstuose tautinę tapatybę apima dvasinė tapatybė, funkcionuoja individo kaip bendruomeninės (tautos) būtybės samprata. Lenkų ir lietuvių santykių kontekste A.Baranauskas atliko tarpininko funkciją, kuriai buvo svarbesnės krikščioniškojo dialogo paieškos (pamokslai, giesmės, Katalikų Bažnyčios ritualai), ugdančios lietuvių valstiečių krikščionišką bendrumo pojūtį per savitą estetinę savimonę.Pasakytina, jog A.Baranausko katalikybės ir tautinės savimonės sąsają nulėmė carizmo vykdoma politika (rusifikacija, stačiatikybės platinimas) ir siekis stiprinti Katalikų Bažnyčios dvasinį pagrindą (kurį esant neigė kai kurie aušrininkai, pvz., J.Basanavičius). Komplikuotus A.Baranausko santykius su „Aušros“ leidėjais, atsiribojimą nuo pasaulietinio laikraščio nulėmė katalikiškoji poeto nuostata, aušrininkų kūrinių vertinimo mitologizavimas, pagarbos stoka teksto autorystei. Per krikščionišką kūrybos žodį A.Baranauskas įprasmino kitą tautinio sąmonėjimo kelią, ženklinantį lietuvybės ir katalikybės sutartį, nei „moderniosios“ tautinės ideologijos kūrėjai, tautinį atgimimą grindę mokslo pažangos idėjomis. A.Baranauskui, kūryboje sujungusiam Dievą ir Tėvynę, tautinės vertybės buvo neatskiriamos nuo universaliųjų krikščioniškųjų: Meilės, Tikėjimo ir Vilties. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antanas Baranauskas; Tautinė savimonė; Krikščioniškoji tautinė savimonė; Aušra; Antanas Baranauskas; National consciousness; Christian-national consciousness; Aušra.

ENThe article looks at the creative works (mostly poems) of Antanas Baranauskas in the middle of the 19th c. as a form expressing Christian national consciousness with a spiritual structure close to the culture of Christianity in the Middle Ages. In his works Baranauskas expressed the religious/philosophical idea of this culture that the highest truth is the redemption of a man’s soul, and thus the fate of a nation depends on the will of God as well as the strength and morality of the nation’s spirit. Baranauskas understood national reawakening to be the fostering of the Lithuanian peasant’s spiritual culture, relying on the unity of the Catholic Church. The spiritual basis of the Lithuanian identity was Catholicism. In the context of Polish-Lithuanian relations Baranauskas played the function of an intermediary for which the searches of Christian dialogue (sermons, hymns, rituals of the Catholic Church) fostering the Christian feeling of Lithuanian peasants through a distinctive esthetic consciousness were more important. One can say that the ties of Catholic and national consciousness for Baranauskas were determined by the czarist policies (Russification, spreading of the Orthodox faith) and the goal to strengthen the spiritual basis of the Catholic Church (which was denied by some of the writers in „Aušra“ such as Jonas Basanavičius). The complicated relations of Baranauskas with the publishers of „Aušra“, his non-involvement in the secular newspaper was determined by the views of the Catholic poet, the too great regard for the works of those writing for „Aušra“, and the lack of respect for the author of a text. For Baranauskas, who combined God and Homeland in his literary works, national values could not be separated from the universal Christian values of Faith, Hope, and Charity. [From the publication]