Antano Baranausko Tėvynės meilė ir tautiškumas

LTStraipsnyje nagrinėjamos poeto vyskupo Antano Baranausko etnokultūrinės ir etnopolitinės savimonės problemos. Apžvelgiamas jo amžininkų ir vėlesnių kartų biografų bei kūrybos tyrinėtojų požiūris į A. Baranauską. Lietuvių istoriografijoje buvo įprasta A.Baranauską vertinti kaip unijinių pažiūrų, polonofiliškos kultūros asmenybę. Pripažindami jo poetinį talentą, tyrinėtojai vis dėlto jį kaltino, priekaištavo jam dėl priešiškumo lietuvių nacionaliniam judėjimui. Ypač daug priekaištų jis sulaukė iš Juozo Tumo-Vaižganto ir Jono Basanavičiaus. Straipsnyje kritikuojamas lietuvių istoriografijoje įsigalėjęs psichologizuotas J.Tumo-Vaižganto suformuotas A.Baranausko paveikslas. Autoriaus nuomone, A. Baranausko politinės pažiūros buvo gana nuoseklios. Vyskupo atkaklumas siekiant lietuvių spaudos legalizavimo rodo valingą ir perspektyvą nujaučiančio žmogaus poziciją. Todėl abejojama dėl jam primetamų polonofiliškų pažiūrų. A.Baranauskas, būdamas tradicionalistas religijoje, savo politine ir pastoracine veikla kovojo prieš Bažnyčios skaldymą tautiniu pagrindu, rėmė unijinės Lenkijos-Lietuvos valstybės idėjas. Lietuvių tautos jis nelaikė etnopolitinių aspiracijų turinčia bendruomene, todėl jos ateitį siejo su lenkų tauta. 1918 m. susikūrus Lietuvos valstybei, o ypač po 1926 m. perversmo įsigalėjus tautininkų ideologijai, A.Baranausko tautiškumas buvo kvestionuojamas, o jo politinės pažiūros vertinamos kaip ydingos. Panašūs vertinimai išliko iki mūsų dienų.Reikšminiai žodžiai: Vyskupas A. Baranauskas; Istorinė sąmonė; Tautinis atgimimas.

ENThe article deals with the problems of the ethno-cultural and ethno-political self-awareness of Antanas Baranauskas. Traditionally, Lithuanian historiography has viewed Baranauskas as a person with unionist views favoring Polish culture. Recognizing his poetic talent, researchers, nevertheless, have reproached him for animosity toward the Lithuanian national movement. He was especially criticized by Juozas Tumas-Vaižgantas and Jonas Basanavičius. Being a traditionalist in religious matters, Baranauskas in his political and pastoral work fought against the division of the church on ethnic grounds and favored a unionist Polish- Lithuanian state. He did not consider the Lithuanian nation to be a community with ethno-political aspirations. Therefore, he saw its future in connection with the Polish nation. After the creation of the Lithuanian state in 1918, and especially after the establishment of the ideology of the tautininkai (nationalists) after the coup of 1926, the national consciousness of Baranauskas was questioned, and his political views were held fallacious. Similar evaluations have persisted up to this day. [From the publication]