Miškų lietuvių ir stepių totorių susidūrimas Mindaugo laikais

LTStraipsnyje nagrinėjami pirmieji lietuvių ir totorių kontaktai Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo laikotarpiu (apie 1240–1263 m.). Išskiriami du klausimai, reikalaujantys istorikų persvarstymo. Pirma, skirtingai nei teigia istorikas R. Batūra, tęsdamas ankstesnių, romantinės istoriografijos paveiktų autorių tradiciją, nemažai duomenų rodo, kad lietuviai ne kovojo su totoriais, bet stengėsi pasinaudoti totorių laimėjimais prieš Rusią. Antra, paskutiniaisiais Mindaugo valdymo metais totorių vaidmuo buvo daug reikšmingesnis nei priimta manyti istoriografiniuose šaltiniuose. Analizuojant situaciją, susiklosčiusią Rusioje po totorių invazijos 1238–1240 m., darosi aišku, kad lietuviai neturėjo priežasties Batijaus antpuolio į Rytų ir Vidurio Europą metu ieškoti progos susidurti su totoriais, jiems tik rūpėjo plėsti savo grobiamuosius žygius. Reikšmingi santykių su totoriais pokyčiai gali būti siejami su karaliaus Mindaugo politika, kuriai buvo nesvetima katalikiškosios Europos ir Šventojo Sosto propaguojama kryžiaus žygio prieš totorius idėja. Vis dėlto atsigręžimas prieš totorius išprovokavo Burundajaus žygį, kurį galima laikyti lūžiu Mindaugo Lietuvos gyvenime. Po šio žygio Lietuvos karalystė buvo ištrinta iš politinio žemėlapio, o jos statusas, Romos Kurijos akimis, nukrito iki Rusios, tai yra totoriams pavaldžios žemės rango. Jau nuo 1264 m. Lietuva tapo kryžiaus žygių taikiniu ir tapo skydu, dengusiu totorių valdas. Tik po Lietuvos krikšto politinis klimatas Lietuvoje pakito tiek, kad Lietuvos valdovai, visų pirma Jogaila ir Vytautas, tapo imlūs kryžiaus žygio idėjoms.Reikšminiai žodžiai: Invazija; Istorija; Istorija (XIII a.); Karaliai ir valdovai; Lietuvos valstybė, Mindaugas, totoriai; Politika; Religija; Totoriai; History; History (XIII c.); Invasion; Lithuania; Lithuanian state, Mindaugas, tartarians; Politics; Religion; Ruler; Tartar.

ENThe paper analyses the first contacts of Lithuanians and Tartars during the period of rule of Lithuanian King Mindaugas (around 1240–1263). It points out two issues that need to be reconsidered by historians. First, unlike historian Batūra, who continued the tradition of previous authors affected by romantic historiography, claims, many data show that Lithuanians did not fight against Tartars but instead attempted to make an advantage of Tartar victories against Rus’. Second, during the last years of Mindaugas’ rule, the role of Tartars was much more significant than described in historiographical sources. The analysis of the situation in Rus’ after Tartar invasion in 1238–1240 makes it clear that Lithuanians did not have any reason to look for a chance to encounter Tartars during the invasion of Batu Khan in Eastern and Central Europe; they just cared about expanding their invasive actions. Significant changes of relations with Tartars might be related to the policy of King Mindaugas, which was in favour of the idea of a crusade against Tartars, advocated by Catholic Europe and the Holy See. However, setting against Tartars provoked Burunday’s invasion that might be considered to be a turning point in the life of Mindaugas’ Lithuania. After this invasion the Kingdom of Lithuania disappeared from the political map, and its status in the eyes of the Roman Curia fell to the level of Rus’, which was the land subordinate to Tartars. Already from 1264 Lithuania became the target of crusades and the shield that protected Tartar territories. Only after Lithuania’s baptism the political climate in Lithuania changed so that Lithuanian sovereigns, first of all Jogaila and Vytautas, became open to the ideas of crusade.