Sovietų valdžios reakcija į Vatikano II Susirinkimą

LTStraipsnyje aptariami SSRS konfesinės politikos pokyčiai XX a. 6-7-jame dešimtmetyje. Jie buvo susiję su pasikeitusiais SSRS užsienio politikos prioritetais, siekiu pagerinti santykius su Vakarų valstybėmis. Buvo atsisakyta taktikos izoliuoti Lietuvos Katalikų Bažnyčią nuo visuotinės Bažnyčios, siekta sovietų valdžiai lojalių bažnytinių struktūrų "legalizavimo", "agentūrinio skverbimosi" į Vatikaną ir visuotinę Bažnyčią. KGB padalinys Lietuvos SSR šia linkme aktyviai veikė nuo 1956 m. Buvo apsispręsta dalyvauti Vatikano II Susirinkime, jau 1962 m. vasarą pradėta "formuoti" Katalikų Bažnyčios atstovų delegacija iš SSRS. Pirmiausiai buvo "sutvarkyti" vyskupijų valdymo reikalai . į valdytojus iškelti lojalūs dvasininkai ir pašalinti pavojingi. Vatikanui pakvietus dalyvauti Susirinkime vyskupus, sovietų valdžia sutiko išleisti tik jos oficialiai pripažįstamus vyskupijų valdytojus, iš vyskupų . tik Telšių vyskupijos apaštalinį administratorių P. Maželį, kuris negalėjo vykti dėl sveikatos būklės. Sovietų valdžia stebėjo ir koregavo Susirinkimo nutarimų įgyvendinimo Lietuvoje procesą. 7-ojo dešimtmečio viduryje Maskvos ir Vatikano požiūriai paradoksaliu būdu supanašėjo. Vatikanas įsitikino, kad komunistiniai režimai Rytų Europoje įsitvirtino ilgam ir reikia ieškoti modus vivendi su jais. Sovietų valdžia po 1958-1964 m. antireliginės kampanijos nesėkmės taip pat suprato, kad per kelis metus religijos sunaikinti neįmanoma, todėl netikslinga priešintis religinių institucijų egzistavimui, pagrindinis dėmesys skirtas jų lojalumui užtikrinti. Šių pokyčių rezultatas buvo prelato J.Matulaičio-Labuko įšventinimas vyskupu.Reikšminiai žodžiai: Vatikano II Susirinkimas; SSRS ir Vatikano santykiai; Lietuvos vyskupai; SSKP religinė politika.

ENThe article discusses confessional policy changes in the USSR in the fifties and sixties of the 20th century, which were related to the changed priorities of foreign policy of the USSR and attempts to improve the relations with Western countries. The tactics of isolation of Lithuanian Catholic Church from the universal Church were refused, “legalization” of church structures, loyal to the Soviet authorities, penetration of agents into Vatican and the universal Church were strived for. Lithuanian KGB was actively functioning from 1956. The decision was made to participate in the second Assembly of the Vatican, the delegation of representatives of the Catholic Church of the USSR was commenced to be formed in the Summer of 1962. Firstly the issues of management of bishoprics were “settled”, loyal priests were made managers and the dangerous ones were eliminated. After the Vatican invited bishops to participate in the Assembly, the Soviet authorities agreed to let only the officially recognized leaders of bishoprics to participate. The Soviet authorities supervised and corrected the process of implementation of the decisions of the Assembly in Lithuania. In the middle of the sixties the views of Moscow and Vatican became paradoxically similar. Vatican understood that the Communist regimes in the Eastern Europe were entrenched for a long time and that there was a need to search of a modus Vivendi with them. After the failure of the antireligious campaign of 1958-1964 the Soviet authorities also understood that it is impossible to eliminate religion in several years’ period, therefore it was not viable to resist the existence of religious institutions and the main attention was dedicated to the assurance of their loyalty. As the result of the said changes prelate J. Matulaitis-Labukas was consecrated as a bishop.