Vyskupas Motiejus Valančius ir blaivybės sąjūdis Vilniaus vyskupijoje 1859–1863 m.

LTStraipsnyje analizuojama blaivybės sąjūdžio Vilniaus vyskupijoje istorija, analizuojama vyskupijos kurijos pozicija ir caro valdžios reakcija, sąjūdžio įtaka valstiečiams, pateikiama 1859 m. blaivininkų statistika. Padėtis lyginama su analogišku sąjūdžiu, vykusiu Žemaičių vyskupijoje. Vilniaus vyskupijoje blaivybės sąjūdis prasidėjo 1858 m. pabaigoje, jo rezultatai smarkiai atsiliko nuo Žemaičių vyskupijos. Sąjūdis labiausiai išplito dviejuose Vilniaus vyskupijos arealuose - su Žemaičių vyskupija besiribojusiose lietuviškose (Vilniaus, Trakų, Švenčionių ir iš dalies Ašmenos ir Lydos apskrityse) ir lenkiškose Gardino gubernijos parapijose (besiribojusiose su Lenkijos Karalyste, kur blaivybės judėjimas išplito anksčiau). Naujai paskirtas Vilniaus vyskupas Adomas Stanislovas Krasinskis atvyko į Vilnių tik 1959 m. balandį. Jo poveikis blaivybės sąjūdžiui buvo daug silpnesnis, nei Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus. Jis ėmėsi vadovauti judėjimui, bet veikė tik siuntinėdamasi aplinkraščius kunigams ir bendraudamas su jais bažnyčių vizitacijų metu. Reikšmingiausias A.S.Krasinskio veiksmas blaivybei palaikyti buvo jo 1860 m. balandžio 22 d. ganytojo laiškas dvasininkams ir tikintiesiems. 1863 m. birželio 22 d. jis buvo ištremtas į Viatką, administracines pareigas perėmęs generalinis vikaras prelatas Juozapas Bovkievičius uoliai vykdė Šiaurės vakarų krašto viršininko Michailo Muravjovo (Koriko) nurodymus ir blaivybės brolijos nebetoleravo. 1864 m. balandžio 18 d. aplinkraščiu M.Muravjovas blaivybės brolijas griežtai uždraudė, kaltininkams grasindamas didelėmis piniginėmis pabaudomis ir karo teismu.Reikšminiai žodžiai: Blaivybės sąjūdis XIX a.; Vyskupas M. Valančius; Vilniaus vyskupija; Vyskupas A.S. Krasinskis.

ENThe article analyzes the history of the temperance movement in Vilnius bishopric, the position of its curia and the response from the Tsar authorities, the influence of the movement on peasants and provides the statistics on abstainers in 1859. The situation is compared with the analogical movement in Samogitia’s bishopric. The temperance movement started in Vilnius bishopric at the end of 1858 and its results were far behind of Samogitia’s bishopric. The movement mostly spread in two locations of Vilnius bishopric – the Lithuanian (Vilnius, Trakai, Švenčionys and partially Ašmena and Lyda areas) parishes, neighbouring the Samogitia’s bishopric and Polish parishes of the Grodno area, neighbouring with the Kingdom of Poland, where the temperance movement spread earlier. The new bishop of Vilnius Adomas Stanislovas Krasinskis came to Vilnius only in April of 1959. His influence on the temperance movement was much weaker than that of Samogitia’s bishop Motiejus Valančius. He undertook the leadership of the movement, however, he acted only by sending circulars to priests and by communicating with them during the church visitations. The most significant action by A. S. Krasinskis for the purpose of keeping temperance was his letter to priests and believers of 22 April 1860. On 22 June 1863 he was exiled to Viatka and the Vicar General Prelate Juozapas Bovkecičius, who took over his administrative duties, diligently executed the instructions of the Governor General of Northwestern Krai Mikhail Muravyov and had no tolerance for the temperance society. By his circular of 18 April 1864 M. Muravyov strictly prohibited temperance societies and threatened the transgressors with big money fines and court martial.