Pagonybė, krikščionybė ir sinkretizmas: Vilniaus žemutinės pilies duomenys

LTViduramžių amatininkų gyvenvietė, II tūkst. pradžio je įsikūrusi Vilnios ir Neries santakoje, XIV a. netruko virsti klestinčiu miestu. Į jį plaukė pirkliai, meistrai, neaplenkdavo svetimšaliai keliautojai, kaimyninių valstybių pasiuntiniai. XV a. Lietuvos valdovo dvaras jau prilygo kitiems Europos karališkiems dvarams. Tam įtakos turėjo ne tik ekonomikos augimas, bet ir valdžios tolerancija kitataučiams bei kitatikiams. Ši diplomatinė pozicija atsispindi to meto istoriniuose šaltiniuose, apie Vilniaus miesto gyventojų daugiatautiškumą ir priklausymą skirtingoms religinėms konfesijoms byloja ir Vilniaus žemutinės pilies (toliau - VŽP) archeologiniai radiniai. Administracinis ir dvasinis krašto valdymas sąveikavo nuo pat savo istorinių ištakų, kuomet šios abi valdžios buvo vienose rankose, t. y. didysis kunigaikštis buvo ir žynys - aukščiausio luomo dvasininkas. Šioms institucijoms atsiskyrus, pastebima gana ryški įtaka viena kitai: lietuvių kunigaikščiai pagonys neabejotinai tardavosi dėl karo žygių sėkmės, dėl savo valdymo ateities su aukšto rango dvasininkais - kriviais, juos įkurdindami netoliese, savo dvaro teritorijoje. Turėti dvasios ganytoją vien tik savo ir savo dvaro poreikiams - išskirtinė valdovo teisė ir prabangos apraiška. Tai būdinga ne tik pagonims: tapę krikščionimis, Lietuvos valdovai tęsė tradicijas, puoselėdami nebe pagoniškas šventyklas, o statydami bažnyčias sau ir cerkves savo slavėms žmonoms. Dievo namų statybų fundavimas ne tik pilies teritorijoje, bet ir mieste buvo didžiojo kunigaikščio prioritetinė teisė, kuria mielai naudojosi net ir pagonys kunigaikščiai, demonstruodami savo lojalumą kitų konfesijų atstovams. Šis religinis sinkretizmas ypač pastebimas VŽP teritorijoje, jį galima atsekti tyrimų medžiagoje. [P. 175].

ENAt the beginning of the second millennium the settle ment of craftsmen in Vilnius valley grew up into the city and the capital of the Grand Duchy of Lithuania. In the 15th cen tury the court of Lithuanian Ruler's was in no way inferior to the other European courts. It was predetermined by the eco nomic growth and tolerance of the authorities to foreigners and people of different religious convictions. That diplomatic position was reflected not only by the historical sources but also by the materials of archeological researches of the Lower Castle. The administrative and religious power was concentrated in the same hands for a long time, i.e. the Grand Duke at the same time was the senior pagan prophet. Even after the split of the power the reciprocity is obviously noticeable: a prophet used to accompany a duke and advise on war and state gov erning questions. He was put up at the duke's castle or nearby. This habit survived even after the baptism of Lithuanian rulers and was transformed into the tradition of building Christian and Orthodox churches. Paganism was known as the fact from written sources and burial monuments till the middle of the 13th century. It survived in Lithuania (the country was baptized in king's Mindaugas reign in the middle of the 13th century) for the longest time. To observe the baptism and coronation the first stone church - the cathedral was built in Vilnius. Beneath the altar of that church the former pagan credence was hid den on the long narrow protuberant part - the cape, which was stretched to the west from the Upper Castle. After the death of king Mindaugas at the stake of 13th—14th centuries the ancient pagan religion was put back and flourished as the highest administrative and religious power.