Lietuvių etninė riba rytuose XI-XIV a. (2. Rašytinių šaltinių duomenys)

LTStraipsnyje nagrinėjama lietuvių etninė riba rytuose XI–XIV a. rašytinių šaltinių duomenimis. Apžvelgiami šaltiniai, pradedant Kvedlinburgo analais, kuriuose 1009 m. pirmąkart paminėta Lietuva. XI a. viduryje Lietuvos vardas pasirodo Rusios metraščiuose. Žinių suteikia kai kurie XII–XIV a. rusų ir Ordino šaltiniai. Informacijos suteikia 1387 m. Jogailos privilegija Skirgailai. Į darbo chronologinius rėmus nepatenkančiuose, tačiau chronologiškai artimuose arba šio laikotarpio įvykius mininčiuose legendinėje Lietuvos metraščio dalyje, J. Dlugošo, M. Stryjkovskio, A. Vijūko-Kojelavičiaus darbuose irgi yra užuominų apie lietuvių ir slavų teritorijas. Apibendrinus rašytinius šaltinius, nubrėžta schematiška riba, ties kuria prasidėjo slavų teritorija: nuo Jersikos, į pietus palei Dauguvą, į vakarus nuo Breslaujos, per Vydžių apylinkes, Pastovius, Naručio ežerą, palei Naručio upę, per Ušos žemupį, palei Bereziną bei palei Nemuną ties Ditvos ir Gaujos žemupiais. Duomenų trūksta nustatyti Lietuvos rytinę ribą atskirais laikotarpiais. Be to, įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose sąvokos „Lietuva“ ir „Rusia“ gali įgauti skirtingą prasmę. Rašytinė informacija atspindi daugiau politinę, o ne etninę situaciją. Šaltinių autoriai lietuvių teritorija veikiausiai laikė dalį Sėlos ir Jotvos. Realus etninis lietuvių ir slavų paribys egzistavo trumpesniame ruože. Rašytinių šaltinių analizė rytinę lietuvių ribą nukelia toliau į rytus nei buvo paplitusi Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Tą lemia skirtinga archeologinių ir rašytinių duomenų specifika bei chronologinis atotrūkis tarp šių šaltinių grupių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Etninės lietuvių- slavų ribos; Rašytiniai šaltiniai.

ENThe article studies Lithuania’s limits in the East according to the written sources of the 11th – 14th century, starting with the Quedlinburg annals, where Lithuania was mentioned for the first time in 1009. In mid 11th century the name of Lithuania emerged in Russian chronicles. Some information is provided by the Russian and Teutonic Order’s sources of the 12th – 14th century. Certain information is also provided in Jogaila’s privilege to Skirgaila of 1387. The studies by J. Dlugosz, M. Stryjkovski and A. Vijūkas-Kojelavičius, which do not fall into the chronological framework of the study, but are close chronologically or mention the period’s events, also provide hints on the Lithuanian and Slavic territories. Upon summarizing the written sources, the schematic boundary, where the Slavic territories started, is drawn: from Jersika to the South of Daugava, to the West of Breslau, via the environs of Vydžiai, Pastoviai, the Narutis lake, along the Narutis river, through the lower reaches of Uša, along the Berezin and Neman rivers by the lower reaches of the Ditva and Gauja rivers. There is a lack of data in order to identify the Eastern boundary of Lithuania in different time periods. In addition, the concepts of Lithuania and Russia can acquire different meanings in different written sources. The written information reflects the political, rather than the ethnic situation. The authors of the sources most likely considered a part of Sela and Yotva a part of the territory of Lithuania. The real ethnic periphery between the Lithuanian and Slavic lands existed in a shorter range. The analysis of written sources transfers the Eastern boundary of Lithuania further to the East than the area of spread of the Eastern Lithuanian barrow culture, which is determined by the different specifics of archeological and written data and the chronological gap between the groups of sources.