Kultūros individualumas, tipiškumas ir savastis erdvėlaikio plotmėje

LTStraipsnyje yra aptariami kultūros darinio ir apskritai kultūros individualumo ir tipiškumo aspektai, kurie yra svarbūs sprendžiant dilemą, ko neverta, o ko reikia ieškoti LDK kultūroje. Analizuojama kultūros istoriko savivoka ir įvairūs tos savivokos būdai. Individas, tipas, individualumas ir tipiškumas - tai sąvokos, turinčios seną tradiciją, plačią ir daugialypę prasmę Vakarų mąstyme. Individas yra veikiau respektuotina, nei savaiminė buvinio vienybė. Individas kuo nors skiriasi nuo bet kurio kito, nes jis pasižymi paskirumu, savarankiškumu ir atskirumu. Kultūros darinius ir pačias kultūras galima pavadinti individais. Individo priešybė, o kartu koreliatas yra tipas. Individualumas yra tai, kas būdinga tik vienam buviniui, o tipiškumas - kas būdinga tam tikram tipui, kas jį daro daugelio atstovu. Fizikinėse erdvėse ir laiko ašyse galima patalpinti bet kokius kultūros reiškinius, juos matuoti bei parodyti tų reiškinių santykius. Kultūros reiškiniai sklinda tam tikrais kanalais bei terpėmis iš tam tikrų centrų ir visa tai gali būti nagrinėjama fizikinės erdvės ir laiko plotmėse. Kultūros reiškinių svarumas, kūrybinis intensyvumas bei vertė garantuoja ir palaiko savasties erdvės bei laiko požiūrio svarbą kultūros istorijai.

ENThe report tries to grasp the aspects of individuality of cultural item and generally culture, typicalness, and originality comparing them with problems of space and time. Cultural events and items are effusive. They "capture" physical time and space, pierce them with distinct fields of power making centers channels and media of dispersion as well as peripheries and outs. This time is characterized not by quantity ("when"), but by quality ("early", "mature", "late"). It the identity of a cultural item to itself at the same time detaching it. Ones own time is not absolute, empty and purely quantitative, but constituted by cultural items. From this point of view we may talk about the space. Its essential articulation is the center, the periphery, which is understood not as the distance in physical space, but as dispersion of intensity of a work of art. In that space we may discuss the unidentity of peculiarity to itself, expansion or decay. Here another dynamics can be found: peculiarity is expanded assuming otherness. One's own time and space are not abstrahated from the cultural item. Their center is decided by a certain cultural item or their ensemble. All the others get into the nearer or further periphery. But this centralizing perspective is only for one work of art. Applying the conception of one's own space and time quantitative comparisons and calculations, a map, a calendar, axial or plane schemes are impossible. In the In the space of peculiarity everything's purely qualitative. There can't be any evaluative comparison. Though in this space we may raise questions: what is really ours, and what's somebody else's? Who we really are?. [From the publication]