Hierarchijos "turėti" raiška kūno dalis žyminčioje leksinėje semantinėje grupėje prancūzų ir lietuvių kalbose

LTSraipsnyje apibrėžiami pagrindiniai prancūzų ir lietuvių kalbų konkretizavimo principai, atskleidžiama konkretizacija hierarchijose „būti" ir „turėti". Plačiau aptariama hierarchijos „turėti" raiška kūno dalis žyminčioje leksinėje semantinėje grupėje. Nagrinėjami hierarchijos „turėti" elementų totopartoniminiai santykiai (vertikaliojoje ašyje) ir interpartoniminiai santykiai (horizontaliojoje ašyje), atskleidžiamos įvairios tendencijos: prancūzų kalboje dažniau vartojama kūno dalis, o lietuvių kalboje išeinama iš konkretaus leksinio semantinio pogrupio, tik pasiliekama tame pačiame leksiniame semantiniame lauke; prancūzų kalboje dalis dažniau šliejama prie visumos; prancūzų kalboje pastebimas polinkis /vardinti ne pačią kūno dalį, o joje slypinčius kaulus ar vidaus organus, suteikti kūno daliai didesnį savarankiškumą, neretai peraugantį j animizmą irt.t. Kritikuojami klaidingi vertimo išprancūzų j lietuvių kalbą pavyzdžiai. Straipsnis aktualus ir teorine prasme (prancūzų ir lietuvių kalbos labai mažai lygintos tiek struktūriniu, tiek funkciniu aspektu), ir praktine prasme (pateikiamomis išvadomis gali pasinaudoti prancūzų kalbos dėstytojai ir vertėjai). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Semantinė grupė; Kūno dalys; Lietuvių ir prancūzų kalbos.

ENThe article defines the main principles of concretization in the French and Lithuanian languages, reveals the concretization in the hierarchies “to be” and “to have”, extensively discusses the expression of the hierarchy “to have” in the lexical semantic group, denoting body parts, examines the toto-patronymic relations (along the vertical axis) and inter-patronymic relations (along the horizontal axis) between the elements of the hierarchy “to have”, reveals the following different trends: in the French language a body part is more frequently used, and in the Lithuanian language the specific lexical semantic sub-group is left and the same lexical semantic field is stayed in; in the French language a part is more frequently adjoined to the totality; in the French language inclinations to name not the body part itself but the bones or internal organs and render a greater self-sufficiency to the body part, which quite frequently grows into animism, etc., can be noticed and criticizes erroneous examples of translations from French into Lithuanian. The article is also relevant in the theoretical (French and Lithuanian languages are very little compared both in the structural and functional aspect) and practical sense (teachers of and translators from/into the French language can make use of the provided insights).