Was entspricht dem Deutschen und Talienischen substantivierten Infinitiv im Litauischen?

LTStraipsnyje nagrinėjama vokiškosios ir itališkosios sudaiktavardintos bendraties atitikmenų lietuvių kalboje problema. Atkreipiamas dėmesys į tarpinę, bendraties padėtį tarp daiktavardžio ir veiksmažodžio: pabrėžiama nominali bendraties kilmė iš sustabarėjusiu netiesioginio linksnio bei jos vieta veiksmažodžio sistemoje. Sudaiktavardinta bendratis vokiečių ir italų kalbose gali atlikti sintaksinės daiktavardžio funkcijas bei pasižymi formaliomis šių kalbų daiktavardžių ypatybėmis, t. y. gali eiti kartu su artikeliu, įvardžiu, būdvardžiu ar daiktavardžio kilmininku išreikštu pažyminiu bei šalutiniu pažyminio sakiniu. Kadangi lietuvių kalboje artikelių nėra, negalima ir vokiečių bei italų kalbai analogiška bendraties nominalizacija. Daroma išvada, kad sudaiktavardintos bendraties kaip abstraktaus daiktavardžio, kuris gali įgyti ir konkrečią reikšmę, atitikmuo lietuvių kalboje yra -imas / -ymas priesagų pagalba sudaryti daiktavardžiai. Dauguma jų yra abstraktūs, tačiau nemažai tokių daiktavardžių turi ir konkrečią reikšmę. Paskutinio skyriaus pabaigoje parodomas bendraties ir veiksmažodinių abstraktų santykis, atskleidžiamos lietuvių kalbos bendraties ypatybės, kurios ją priartina prie daiktavardžio - tai jos kaip veiksnio, papildinio, tikslo aplinkybės bei nederinamojo pažyminio funkcijos sakinyje. Atkreipiamas dėmesys ir į okazinį bendraties naudojimą šnekamojoje kalboje, kai ji labiausiai priartėja prie sudaiktavardintos bendraties vokiečių bei italų kalbose galėdama prisijungti ir formalų daiktavardžio palydovą, pvz. įvardį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bendratis; Daiktavardis; Veiksmažodis; Veiksmažodinis abstraktas; Daiktavardėjimas; Sintaksinė funkcija; Infinitive; Noun; Verb; Verbal abstract; Substantivisation; Syntactical function; Bendratis; Sudaiktavardinta bendratis; Okazinis bendraties vartojimas; įvardis.

ENThe article examines the problem of the equivalents of the German and Italian infinitive-turned-noun in the Lithuanian language. The attention is drawn to the intermediate position of the infinitive between the noun and the verb: the nominal origins of the infinitive from the indirect case and its place in the verbal system. The infinitive-turned-noun in the German and Italian languages can correspond to the syntactic functions of the noun and it characterizes with the formal peculiarities of the nouns of the languages, i. e they can be used together with an article, pronoun or adjective or with an attribute, expressed by the genitive case of a noun and an attributive subordinate clause. Since there are no articles in the Lithuanian language, the analogical nominalization of the infinitive is also impossible in the German and Italian languages. The conclusion is made that the equivalent of the infinitive-turned-noun as an abstract noun, which can also acquire a specific meaning in the Lithuanian language are the nouns, formed with the help of the suffixes “-imas” / “-ymas”. Most of them are abstract however a significant number of such nouns have a specific meaning. At the end of the last section the relation between the infinitive and the verbal abstracts and the peculiarities of the infinitive of the Lithuanian language, making it closer to the noun are shown – those are its functions as the subject, the object and destination condition and attributive in the sentence. The attention is also drawn to the occasional use of the infinitive in the spoken language, when it is approximated to the infinitive-turned-noun in the German and Italian languages while also being able to subordinate a formal satellite to the noun, for instance, a pronoun.