Dar kartą Vilniaus klausimu

LTStraipsnyje tarptautiniu bei lokaliniu aspektais atskleidžiama Vilniaus priklausomybės problema tarpukariu. Koreguojamos šios problemos chronologinės ribos: nuo 1920 m. spalio 8 d. Suvalkų sutarties sulaužymo iki 1939 m. rugpjūčio 22 d. A. Smetonos pasirašyto rašto dėl generalinio konsulo pareigybės įsteigimo Vilniuje, Lenkijoje. Pirmą kartą istoriografijoje pateikiamas bei analizuojamas pastarasis dokumentas. llgą laiką lietuvių istoriografijoje Vilniaus priklausomybės klausimas tarpukariu buvo nušviečiamas, kaip lokali Lietuvos ir Lenkijos valstybių tarpusavio santykių problema. 1919-1920 m. įvykių analizė atskleidė Sovietų Rusijos interesus šiame regione; jie suteik. Vilniaus prikiausomybės problemai tarpukariu tarptautinį statusą. Laikotarpį nuo 1934 m. birželio 12 d. iki 1936 m. liepos mėn. galima laikyti Kauno ir Varšuvos santykių atsilimo galimybės laikotarpiu. Varšuvos politiką Kauno atžvilgiu galima skirstyti į 2 etapus: a) iki J. Pilsudskio mirties ir b) po jos. 1939 m. rugpjūčio 22 d. A. Smetonos ir K. Bizausko pasirašytas raštas atskleidžia naujas tautininkų užsienio politikos peripetijas. Remiantis tarptautinės teisės normomis galima teigti, jog šiuo aktu A. Smetona pripažino Vilnių bei Vilniaus kraštą Lenkijos teritorija. Vilniaus klausimo chronologines ribas turėtųme išplėsti nuo 1920 m. spalio 8 d. Suvalkų sutarties sulaužymo iki 1939 m. rugpjūčio 22 d. A. Smetonos pasirašyto rašto dėl generalinio konsulo įsteigimo Vilniuje.Reikšminiai žodžiai: Naujasis kursas; Atšilimo galimybės laikotarpis; Konsulatas; Ultimatumas; Vilnius question; Period of warmer relationship; Consulate; Ultimatum.

ENFor a long time in the Lithuanian historiography the question of Vilnius was highlighted as a local problem of Lithuanian - Polish relations. This was conditioned by a concrete political situation. In the historiography of the Second Republic of Lithuania this problem acquired a broader context. The events of 1919-1920 gave the problem of Vilnius an international status during the period between the world wars. When the League of Nations intervened, the problem became not only of European but also of worldwide scale. Traditionally, in the Lithuanian historiography the question of Vilnius included chronological frame between October 8, 1920, when the treaty of Suwaiki was breached, and March 19,1938, when the Polish ultimatum was accepted. For some time this period was treated by historians as monolithic. However, during that period, despite constant confrontation, one can also see some brighter moments. There were more of these moments at the beginning of the 193O's when it became clear that the question of Vilnius lost its importance in the international community.The period between June 12, 1934 when S. Lozoraitis became Minister of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania and July 1936, when his second meeting with his Polish counterpart failed, can be called a period of warmer relationships (détente) between Kaunas and Warsaw. In an attempt to analyze the problem of Lithuanian - Polish relationships more objectively, it was necessary to look for a new point of reference. It was found in the document signed by A. Smetona and K. Bizauskas on August 22, 1937, which quite unexpectedly revealed some new aspects of Lithuania's nationalist foreign policy. In this document the President of Lithuania appoints the advisor of Lithuania's Mission in Poland Antanas Trimakas to the post of General Consul in Vilnius with the area of jurisdiction including the counties of Vilnius and Bialystok. It is possible to state with reference to the norms of international law that by this act A. Smetona recognized Vilnius and Vilnius region as part of Poland. Therefore we should expand the chronological frame of Vilnius question from the breach of Suwaiki treaty on October 8, 1920 until August 22, 1939. [From the publication]