Participinių įvardžių vartojimo tendencijos kreipiantis į adresatą

LTStraipsnyje analizuojama, kokias participinių įvardžių formas kreipiantis į adresatą vartoja įvairios Europos tautos, apžvelgiama dabartinės jų vartosenos sistemos susiformavimo istorija. Remiantis lietuvių senųjų raštų bei dabartinės kalbos pavyzdžiais trumpai aptariama participinių įvardžių vartojimo raida bei jų vartojimo tendencijos kalbant viešai. Bandoma nustatyti, kurie veiksniai lemia vienokių ar kitokių formų pasirinkimą. Daugelis kalbų turi nusistovėjusias gramatines vienaskaitos ir daugiskaitos kategorijas. Šių kategorijų asmeninių įvardžių 2-ojo asmens vartosena ilgą laiką buvo nežymėta, neturėjo papildomos konotacijos: į vieną asmenį kreiptasi vienaskaitos forma, į grupę asmenų – daugiskaita. Dabar daugelyje Europos kalbų, taip pat ir lietuvių, į vieną asmenį galima kreiptis ir vienaskaitos antrojo asmens asmeniniu įvardžiu (lie. tu), ir daugiskaitos įvardžiu (lie. jūs). Ankstyvoje žmonijos vystimosi stadijoje į vieną žmogų buvo kreipiamasi tik vienaskaitos antrojo asmens įvardžius. Tačiau viduramžiais aukštuomenės atstovai, siekdami pademonstruoti pagarbą adresatui, pradėjo vartoti daugiskaitos antrojo asmens įvardžio formą. Remiantis senaisiais lietuvių raštais ir tarmėmis, pastebima tendencija, kad mandagumui reikšti vartota daugiskaitos 2-ojo asmens forma „jūs“. Senuosiuose lietuvių raštuose aptinkamos dvi mandagaus kreipimosi į adresatą formos: žodžių junginiai, atėję iš lenkų kalbos, „tavo/jūsų mylista“, iš kurių atsirado įvardis „tamsta“, ir kita forma – „tavo/jūsų sveikata“, kuri gali būti sietina su įvardine būdvardžio „sveikas“ vartosena. Dabartinėje lietuvių kalboje participinių įvardžių pasirinkimą lemia adresato ir adresanto santykių aspektai: artumas, išsilavinimas, pagarba, pažinties laipsnis, amžius ir lytis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kalbos etiketas; Kreipimasis; Participiniai įvardžiai; Asmens formos; Senieji raštai; Tarmė; Paplitimas; Pragmatika; Etnolingvistika; Adresantas; Adresatas.

ENThis article analyses the participle pronoun forms used by various European nations when addressing the addressee, and an overview of the history of the forming of the system ofthese forms currrently in use. Using examples of old Lithuanian texts and today’s standard language, the development of the use of participle pronouns is discussed, along with the trends of their usage. An attempt is made to define which events determine the choice of one form or another. Many languages have well-established grammatical categories for the singular or plural. The use of these categories‘ second person personal pronouns for a long time were not marked, and did not have any additional connotation: the singular form was used to address one person, while for a group of people, the plural was used. Now in many European languages, one can address a single person with the second person singular personal pronoun and plural pronoun. In the early stage of humanity, only second person singular pronouns were used when addressing a single person. However during the Middle Ages, the elite, wanting to demonstrate respect to the addressee, began to use the second person plural pronoun. Using old Lithuanian texts and dialects, a trend has been observed, that the second person plural form “jūs” was used to express politeness. In old Lithuanian texts, two forms for politely addressing the addressee have been found. In modern Lithuanian, the choice of participle pronouns is determined by aspects of the addressor and addressee‘s relationship, such as closeness, education, and level of acquaintance.