Žodžio, elgesio ir jausmo kultūros dermė

LTKalbos kultūra, kaip itin reikšminga kiekvieno žmogaus bendravimo ir elgesio dalis, negali būti išskirta iš bendrosios kultūros. Kultūra reiškia tam tikrą „tobulumo laipsnį, pasiektą kurioje nors mokslo ar veiklos srityje, išprusimą“, o kultūringas – „išauklėtą, išsilavinusį, apsišvietusį, mokytą, gero elgesio“ žmogų (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001, p. 416–417). Taigi ir kalbos kultūra reiškia kalbos vartosenos tobulumo laipsnį, o tokios kalbos vartotojas (kalbėtojas ar rašytojas) ne tik išsilavinusį, mokytą, bet ir gero elgesio, išlavintų jausmų kultūros žmogų. Šitaip suprasdami šį vientisos kultūros reiškinį, į kalbos kultūros discipliną (iš esmės ortologiją ir ortoepiją) turėtume integruoti ne tik kalbos, bet ir dorovinio elgesio bei jausmų kultūrą, eiti komunikacinės kalbos kultūros link. Tai reiškia, kad patys kalbėdami būtume etiški ir savikritiški, o klausydami ir skaitydami kritiškai, bet tolerantiškai vertintume kitų viešąjį diskursą, matuotume jį ir etikos matmeniu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Komunikacinė kalbos kultūra; Kalbos etiketas; Communicative culture of a language; Ethics; Language etiquette.

ENLanguage usage as an especially significant part of communication and behaviour of every human being may not be excluded from common culture. Culture means a certain “level of perfection attained in the sphere of a science or activity, sophistication”, and cultured man is a “well-mannered, educated, enlightened, learned man of good behaviour” (Dictionary of International Words, 2001, p. 416–417). Thus, language usage means a level of perfection of command of language usage, and the user of such a language (speaker or writer) means not only an educated, learned man, but also a cultured man of good behaviour and of educated feelings. With such an understanding of a composite phenomenon of culture, we should integrate into the discipline of language usage (essentially orthology and orthoepy) not only language usage, but also the culture of moral behaviour and the culture of feelings, and to follow in the direction of the culture of communicative language. It means that as we speak we should be ethical and self-critical, and while listening or reading critically, we should tolerantly assess the public discourse of others and evaluate its ethical dimension.