Trys Adomo Mickevičiaus paminklų projektai tarpukario Vilniuje

LTRomantizmo dainiaus Adomo Mickevičiaus paminklo statybos byla verčia vieną tarpukario Vilniaus spalvingo meninio gyvenimo puslapį. Dar XIX a. pabaigoje vietinės lenkų inteligentijos sumanymas pagerbti tautos didžiavyrį tapo laisva valia prisiimtu moraliniu įsipareigojimu ir gyvybiškai svarbia etine nuostata. Po ilgų ir tamsių tautinės priespaudos metų XX a. trečiajame dešimtmetyje šis darbas turėjo tapti tikra tautinio pasididžiavimo deklaracija. Tačiau norai taip ir liko neįgyvendinti, o pastangos bevaisės. Surengti du vieši konkursai nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Nesutarimai dėl paminklo truko net iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, vietinės visuomenės teismas buvo ypač rūstus ir negailestingas. Taip ambicijos ir meninio išprusimo stoka užgožė tautinį patriotizmą įkūnijusią poeto paminklo statybos idėją. Šio straipsnio tikslas - remiantis Vyriausiojo Adomo Mickevičiaus paminklo statybos komiteto Vilniuje dokumentais ir korespondencija, memuarine literatūra ir to meto periodine spauda, pateikti nuoseklią paminklo statybos konkursų medžiagos apžvalgą, aptarti reikšmingesnius projektus, nepatekusius į lietuvių meno istorijos tyrinėtojų akiratį. Tarpukario Vilniaus šviesuomenės iniciatyvą reikėtų sieti su trijų dešimčių metų senumo priešistore, kai pirmąsyk iškilo A. Mickevičiaus paminklo statybos idėja.Reikšminiai žodžiai: Tarpukario Vilnius; Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz); Vyriausiasis paminklo statybos komitetas; Monumentalioji skulptūra; Interwar Vilnius; Adam Mickiewicz; Monumental sculpture; The Head Committee for the Erection of the Monument.

ENThe case of construction of the monument to the troubadour of Romanticism Adam Mickiewicz unfolds another page of colourful artistic life of the interwar Vilnius. Already at the end of the 19th century the idea of the local Polish intelligentsia to pay homage to the prominent representative of the nation became a moral obligation, undertaken by the free will and a vital ethic position. After the long and dark years of national oppression in the twenties of the 20th century the labour had to become a true declaration of the national pride. However the desires remained unfulfilled and the attempts were fruitless. The two public tenders gave no tangible result. The disputes regarding the monument lasted till the very beginning of the WWII, the judgment of the local community was especially bitter and scorching. Thus the ambitions and the lack of artistic knowledge outshaded the idea of constructing the monument to a poet, who embodied the national patriotism. The aim of the article is to, referring to the documents and correspondence of the Supreme Committee for Construction of the Monument to Adam Mickiewicz in Vilnius, the memoir sources and the periodical publications of the period, provide a consistent overview of the materials of the monument construction tenders and to discuss the most significant projects, which failed to found their way into the view of the Lithuanian art history researchers. The initiative, taken by the intelligentsia of the interwar Vilnius should be related to the three decades old prehistory, when the idea of construction of the monument to Adam Mickiewicz was raised for the first time.