Architektūros mokymas XVII a. pabaigoje -XIX a. pradžioje neuniversitetinėse Lietuvos mokyklose
LTStraipsnyje mėginama nustatyti architektūros mokymo specifiką bei turinį universiteto kuruojamose neuniversitetinėse ugdymo institucijose XVIII a. pabaigoje - XIX a. pirmajame ketvirtyje. Aiškinamasi, ar Vilniaus universitete XVIII a. II pusėje sustiprėjęs dėmesys meninei edukacijai, praktiškai įtvirtintas 1773, 1797 bei 1803 m. reformų rezultatų, turėjo tiesioginę veikmę ir jam pavaldžių neuniversitetinio ugdymo institucijų pedagoginei programai. Šioje žemiausioje institucinio ugdymo grandyje buvo įdiegti estetikos, piešimo bei architektūros kursai, tačiau meninė edukacija vidurinėse mokyklose neturėjo nuoseklaus plano, kuriame būtų aiškiai nusakyti jos tikslai, uždaviniai ir priemonės. Reformuota šalies mokyklų programa akcentavo taikomąjį jaunuomenės lavinimo aspektą. Architektūros ugdymo turinys atsiribojo nuo estetinių teorinių svarstymų, jame dominavo empirinės žinios, orientuotos į praktines žemės ūkio reikmes. Apšvietos idėjų ir pramoninės gamybos kontekste tokiu pasirinktu utilitariniu architektūros didaktikos turiniu mėginta užpildyti išblėsusio cechinio amatų mokymo spragą. Straipsnyje, remiantis daugiausia Vilniaus universiteto šaltiniais (mokyklų vizitacijomis, universiteto ir mokyklų korespondencija), mėginama apžvelgti šios specifinės architektūrinės veiklos turinį ir tikslus. Jų vertinimas praplečia ne tik Vilniaus universiteto kultūrinės įtakos, bet ir tuometinės Lietuvos meninio bei mokslinio gyvenimo panoramą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Edukacija; Neunivesitetinės institucijos; Mokymo programa; Apšvietos epocha; Vilniaus universitetas (VU; Vilnius University); Edukacinė komisija; švietimo reforma; Education; Non-university institutions; Educational programme; Enlightenment; Vilnius Univesity; The Commission of Education; Education system reform.
ENThe article makes attempts to identify the specifics and content of teaching architecture at non-university educational institutions, subordinate to the university at the end of the 18th – the first quarter of the 19th century and to establish whether the attention to artistic education, which became stronger at Vilnius University in the second half of 18th century, which was practically consolidated by the results of the reforms, performed in 1773, 1797 and in 1803, had a direct influence to the pedagogical programme of the non-university educational institutions, subordinate to the university. Programmes of aesthetics, drawing and architecture were implemented in the aforementioned lowest level of the institutional education however artistic education at secondary schools had no consistent plan, which would clearly outline its objectives, tasks and measures. The reformed country’s school programme emphasized the applied aspect of nurturing of young people. The content of teaching architecture distanced itself from the aesthetic theoretical considerations and the empirical knowledge, oriented towards the practical needs of agriculture was predominating. In the context of the ideas of the Enlightenment and industrial production such utilitarian content of didactics of architecture attempted to fill in the gap of the jaded guild-based education in crafts. The article, mostly referring to the sources, provided by Vilnius University (visitations of schools, correspondence of universities and schools), makes attempts to provide an overview of the content and objectives of the specific architecture related activities. Their evaluation broadens the view of both the cultural influence of Vilnius University and the scientific and artistic life in the Lithuania of the period.
