Nepriklausomos Lietuvos (1918 -1940 m.) istorikų ideologinės pažiūros
- Logos (Vilnius). 2008, 56, p. 208-212
- Logos (Vilnius). 2008, 57, p. 216-222
LTAutorius straipsnyje siekia atskleisti ne istorikų teorines metodologines orientacijas, bet jų santykį su ideologinėmis pažiūromis, arba, kitaip tariant, Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) istorikų santykį su politika. Anot Zenono Ivinskio: "Istorikas yra ne tik atitinkamos socialinės grupės narys, ateinąs į mokslą su tam tikrais prietarais, kurie ir geriausiom pastangom neleidžia būti absoliučiai objektyviu, bet jis yra taip pat savo laiko vaikas ir tam tikros pasaulėžiūros atstovas." Šiame kontekste keliami klausimai: ar daug istorikų tiesiogiai dalyvavo politiniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime, kurie laikėsi "kairiųjų" ar "dešiniųjų" ideologinių pažiūrų, taip pat ar atsispindėjo šios pažiūros tuometiniame istorijos moksle. Antai prieškarinėje ir Antrojo pasaulinio karo metų Švedijoje vyko akademinė kova tarp kairiųjų liberaliųjų ir dešiniųjų nacionalistinių pažiūrų istorikų. Šią problemą nagrinėjęs švedų istorikas H. Gunneriussonas teigia, kad pastarieji galėjo net daryti įtaką nacionalinei politikai Lietuvoje, nors ir mažesniu mastu, taip pat pastebima trintis tarp "kairiųjų" ir "dešiniųjų" pažiūrų istorikų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vytauto Didžiojo universitetas; Adolfas Šapoka; Zenonas Ivinskis; Istorijos mokslas; Istorija ir politika; Vytautas Magnus university; Adolfas Šapoka; Zenonas Ivinskis.
ENFrom 1918-1940 only a few Lithuanian historians were involved in politics. The most influential figures were prime minister Augustinas Voldemaras, diplomats Petras Klimas and Juozas Purickis. Their active political work interrupted their work in the academic field. The most prominent 'left-winger' was the jurist and ex-social-democrat, Augustinas Janulaitis; the most prominent 'right-winger' was Zenonas Ivinskis. We could count about 16 historians which were engaged in politics for a briefer times. The ideological creeds of the historians had some influence in the historical field', especially in scholar polemics and in choices of academic strategy. Most Lithuanian historians avoided the 'political field', because they thought that politics affected the objectivity of historical studies. [From the publication]
- Ateitininkai ir istorinis naratyvas apie XIX a. lietuvių tautinį atgimimą Lietuvos Respublikoje (1918-1940) / Dangiras Mačiulis. Soter. 2023, 86 (114), p. 43-57.
- Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumas Adolfo Šapokos tyrimuose / Robertas Jurgaitis, Aivas Ragauskas. Raštai / Adolfas Šapoka. T. 3, Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos. Jų valstybinių santykių bruožai 1655 m. Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655-1656 m. Vilnius : Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2018. P. 7-43.
