Leksinis, gramatinis bei pragamatinis performatyvumo pobūdis

LTPerformatyvumas - tai kalbos savybė nulinės deiksės sąlygomis tam tikru pasakymu atlikti nekalbinį veiksmą. Performatyvus pasakymai, skirtingai negu konstatyviniai, neaprašo kitą buvusį, esamą ar galimą būti veiksmą, įvykį, faktą ar dalykų padėtį, bet tą veiksmą atlieka, tą faktą sukuria patys . Toks kalbos pavartojimas vadinamas ilokuciniu, arba šnekos, aktu. Nuo kitų pasakymų performatyvai skiriasi ir tuo, kad negali būti teisingi ar klaidingi, nes jais nėra atspindima tikrovė. Teisingumo kriterijų vertinant performatyvus pakeičia sėkmės kriterijus. Vienas iš svarbiausių sėkmės kriterijų yra jo ilokucinio tikslo, intencijos, dažnai tapatinamos su tuo, ką kalbėtojas, tardamas pasakymą, turi omenyje, atpažinimu. Todėl kalbėtojas privalo sukurti tokį pasakymą su atitinkamomis raiškos priemonėmis (leksinėmis, gramatinėmis bei fonetinėmis, kad jo ištarimas padarytų kalbėtojo intenciją atpažįstamą pagal aplinkybes. Dažnai būtent aplinkybės (laikas, vieta, ankstesni įvykiai, socialiniai vaidmenys, žinios apie pašnekovą), jų įvertinimas padeda klausytojui identifikuoti kalbėtojo pasakymo intenciją. Išnagrinėjus tiriamąją medžiagą daroma išvada, kad performatyvumas yra sintetinis reiškinys, turintis gramatinių, leksinių-semantinių bei pragmatinių požymių. Autorius svarsto, kad performatyvumą, kaip leksinį, gramatinį ir pragmatinį požymį, būtų tikslinga žymėti žodynuose, pvz., būsimajame Bendrinės kalbos žodyne, kaip kad žymimi veiksmažodžių kartotinumas, priežastingumas, beasmenė vartosena, tranzityvumas, nors aptartasis reiškinys aprėpia ir ne tokį gausų būrį leksinių vienetų.Reikšminiai žodžiai: Performatyvumas; Austin; Ilokucija; Komunikacija; Pragmatika; Performativity; Austin; Illocutionary act; Communication; Pragmatics.

ENLanguage presents a possibility of not only saying something about the world, but also of doing, creating something by uttering appropriate words. Such utterances arc commonly called illocutionary or speech acts. Illocutionary acts express the illocutionary force of the speaker's utterance. The clearest examples of illocutionary force arc presented by "explicit performative utterances" (Austin, 1986, 67). The main part of such utterances consists of a performative verb used in an appropriate form. The basic notion defining a performative verb - pcrformativity - has characteristics of three levels of language: -grammatical - the performative verb must be in the present tense because the illocutionary act is defined at the moment of utterance, etc.; - lexical - only verbs containing the semantic component of saying something (but not all of them) can make up (perform) illocutionary acts, etc.; - pragmatical - the performative utterance, unlike the constative utterance, can never be true or false, etc. So performativity is a complex phenomenon and it is of great importance for everyday and especially for juridical communication. [From the publication]