Miesto savitumo pobūdis ir planavimo vaidmuo

LTPranešime autorius analizuoja kaip spręsti miesto savitumo klausimą: ar kaip jo savybės, ar kaip jo reikšmės problemą. Jis siūlo atsisakyti atvirai (ar slapta) objektyvistinės estetikos ir pabandyti konstruoti architektūrinį gyvenimą pagal realybę. Pasak autoriaus, visas situacijos komiškumas išnyksta pripažinus, kad aplinkos savybės yra ne fiziniai - objektyvūs jos parametrai, o tos aplinkos reikšmės. Tokiu atveju nuomonių skirtumuose nieko juokinga nėra – nuomonių skirtumai yra visiškai natūralus architektūrinis bruožas. Patirtis, vidinis pasaulis gali būti skirtingi – taigi interpretuoti aplinką kiekvienas gali įvairiai. Taikant šią išvadą miesto savitumui (t.y. jeigu jis yra miesto aplinkos reikšmė), galėtume sakyti, kad miesto savitumą sudaro tie jo bruožai, elementai ir detalės, kuriuose tą savitumą įžvelgia visi architektai profesionalai, visi jame gyvenantys žmonės ir miesto svečiai. Priklausomai nuo to, kuo miesto savitumą laikytume - aplinkos savybe ar jos reikšme – architektas planuotojas turėtų užimti skirtingas pozicijas. Pirmuoju atveju – būti tik geriausias tų savitumų žinovas, ir atitinkamai vienintelė sprendžianti figūra, antruoju – jo vaidmuo suskiltų: 1) jis turėtų būti interpretatorius (ir tų savitumų projektuotojas); 2) jis turėtų atlikti ir tam tikrą diskusijos organizatoriaus bei vedėjo vaidmenį.Reikšminiai žodžiai: Vilnius; Miestas; Tapatybė; Vilnius; City; Identity; Urbanistika; Miesto tapatumas; Architektūros estetika; Urbanistics; Identity of city; Aesthetics of architecture; Savitumas; Planavimas; Planning.

ENWe present the features of city identity immediately very often - without disputing the nature if it. Not everything is clear in this nature today, that's why it is worth to analyze it deeper. This article concentrates on questions: what is identity of city: its feature or its meaning? What the position should take the planner it the first and what in the second case? The reality of life forces us to answer this question. Very often we do not state that the aesthetics of our surroundings is its physical feature, however practically we act as if it was so. We create the scientific institutes, we make the researches with the aim to recover „the real , „the right", „the scientifically determined" aesthetical features of architecture. Some times we state, that the taste is not the object to dispute, however in practice we do not dispute only - we dispute very aggressively, trying not simply to present our opinion, but to sweep the opponent away in fact. It is time to finish this contradiction between the words and the practical architectural life. Many facts force to the conclusion that aesthetics of surroundings is the meaning, but not the feature of it. This change of philosophical basis of architecture influences the position of planner. Its traditional role of „the specialist splits in two roles. First, he has the right to interpret the architecture as anybody else. Second, his profession puts him in to the position, when he should be any mediator of different interpretations that can exist in the society. This change of philosophical background raises many other changes in methodic of solving the aesthetical problems of city. Sociological research seems absolutely necessary in this new situation. [From the publication]