Du istoriniai Vilniaus akmenys : jų lokalizacija ir paskirtis
LTTyrimo objektas - du ypatingi akmenys Žvėryne ir Baltupiuose (pastarasis sunaikintas). Tikslai: remiantis rašytine ir ikonografine medžiaga, patikslinti buvusią akmenų lokalizaciją, palyginti juose iškaltus heraldinius ženklus ir peržvelgti šių viduramžių istorijos paminklų buvusios paskirties versijas. Metodai: istoriografinis, aprašomasis analitinis ir lyginamasis. Pagrindinės išvados: Baltupių akmuo buvo netoli kelio iš Vilniaus į buvusį jo priemiestį Kalvariją ties Baltupio kaimu. Žvėryno akmens pirmykštė vieta tikriausiai buvo ta pati Neries sekluma, kur jis aptiktas 1958 m.; XX a. ketvirtajame dešimtmetyje šiame akmeny iškalus skyles, jis, kartu su kitais, trauktas iš upės lauk; iš jų ir medinių polių Neryje ties Nuvažiavimo g. buvo pastatyta apsauginė užtvara. Tikėtinas XX a. antrojoje pusėje iškeltas abiejų akmenų paskirties aiškinimas juos buvus riboženkliais: jie žymėjo vakarinę didžiojo kunigaikščio valdos ribą (galinius jos taškus). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Istoriniai akmenys; Vilnius.
ENThe object of the study is the two special stones in Žvėrynas and Baltupiai (the latter was destroyed). The objectives: referring to the written and iconographic materials, to verify the former location of the stones, compare the heraldic signs, carved in them and review the versions of the purpose of the said monuments of the medieval history. The methods employed: historiographic, descriptive analytical and comparative. The main conclusions: the stone of Baltupiai was not far from the road from Vilnius to its former suburb Kalvarija by the Baltupys village. The initial place of the stone of Žvėrynas most likely was the same shoal of the Neris, where it was found in 1958; in the thirties of the 20th century, holes were hammered in the stone, ant it, together with other stones it was taken out of the river; a protective dam was built from the stones and wooden poles in the Neris by the Nuvažiavimo street. The explanation of the purpose of both stones, raised in the second half of the 20th century as landmarks is realistic, since the stones could have marked the Western boundary of the domain of the grand duke (its end points).
