Juoko teorijos juok(ingum)as: pro et contra Henri Bergson

LTStraipsnyje nagrinėjamas klasikinis Henri Bergsono traktatas .Apie juoką. (1900), atskleidžiant vidinius teksto prieštaravimus, mechanišką tyrimo objekto spraudimą á savą teorinę schemą bei rekonstruojant nutylėtas kontraintuityvias prielaidas. Siekiama parodyti, kad klasikinės filosofijos prieiga negali paaiškinti juoko patirties ne vien dėl savo nejautrumo socio-istoriniam kontekstui, esencializmo, binariniø opozicijų ir .objektyvaus žvilgsnio. pretenzijos, bet ir dėl pasirinkto objekto specifikos, kuri gali bûti adekvačiau suprasta tiktai sąmoningai atsisakius tikslo sukurti ją .paaiškinančią. teoriją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Juokas; Teorija; Racionalumas; Galia; Tvarka; Karnavalas; Laughter; Theory; Rationality; Power; Order; Carnival.

ENThe article deals with the classical tractate .On Laughter. by Henry Bergson (1900) and, more precisely, with the problem that a critical analysis of the tractate reveals: is it possible to have a theory of laughter, is laughter susceptible to rational scrutiny, or what if the basic formal assumptions of classical essentialistic philosophy are the very ones that hinder us from understanding our experience of the phenomenon in question? The article shows that Bergson.s approach on laughter is inconsistent with his explicit aims and general intuitivism, context-blind and has very limited explicative scope. Finaly, in contrast, the article claims that laughter is better understood by defining it rather negatively. [From the publication]