Filosofija ir politika Atgimimo epochoje

LTStraipsnyje, apžvelgus kai kuriuos bendruosius filosofijos ir politikos santykio klausimus, siekiama išaiškinti, kodėl Lietuvos politinio atgimimo laikotarpiu, 1988-1993 metais, jos filosofai, atstovavę disciplinai, laikytai sovietinės valdžios ideologine atrama, aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, kurios tikslas buvo Lietuvos išlaisvinimas iš tos valdžios. Tuo tikslu analizuojama filosofijos padėtis okupuotoje Lietuvoje ir pirmiausia, Vilniaus universitete. Bandoma atsakyti į klausimą, kuo ji skyrėsi nuo filosofijos padėties kitose TSRS aukštosiose mokyklose. Nagrinėjami veiksniai, lėmę gan aukštą filosofų prestižą Lietuvoje, turėję įtakos jų įsitraukimui į politinius Atgimimo procesus ir aktyviam dalyvavimui valstybingumo atkūrime ir nepriklausomybės įtvirtinime. Glaustai aptariami kai kurie pastarųjų šešių dešimtmečių filosofijos raidos Lietuvoje periodizacijos aspektai. Aktyvus Lietuvos filosofų dalyvavimas Lietuvos valstybingumo atkūrimo procesuose 1988-1993 m. susijęs su filosofų intelektualiniu horizontu, pranokusiu daugumos kitų humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų horizontą. Nuo VII deš. Lietuvoje atsirado hermeneutika, fenomenologija, egzistencijos ir analitinė filosofija. Į jų problematiką ir idėjas besiorientavusių lietuvių autorių darbuose jei ir buvo marksizmo elementų, tai jie atliko grynai dekoratyvinį vaidmenį. Viena iš filosofų prestižo, kuris padėjo jiems įsitraukti į politinę veiklą, priežasčių buvo tuometinės filosofijos, kad ir vadintos tarybine, daugiabalsiškumas. Be to, ir filosofų lygis buvo ne toks jau prastas.

ENAfter examining shortly some general issues concerning relation of philosophy to politics, the author of the article makes an attempt to answer the question why during the period of Lithuania's political rebirth, in the years 1988-1993, Lithuanian philosophers representing a discipline which in its Marxist form had been regarded as an ideological basis of the Soviet rule took a vigorous part in political activities aiming at liberation from that rule. With this aim in mind, analysis of the situation of philosophy in occupied Lithuania is presented. A special emphasis is put on the situation at Vilnius University. An attempt is being made to explain why and in which respect it was different from that at other universities in the Soviet Union. The factors that were responsible for a relatively high reputation of philosophers among Lithuanian reading public are examined. Exactly that high reputation and the developed sense of responsibility explains why philosophers were so eager to join the popular movement aiming at the liberation of Lithuania, were able to become its distinguished leaders and play a very important role in the political rebirth and the consolidation of the regained independence. Some issues related to the periodization of the development of Lithuanian philosophy during the last six decades are also put under scrutiny. [From the publication]