Pietvakarinio Lietuvos paribio šnektos ir slavų kalbos

LTStraipsnyje aptariami pietvakarinių lietuvių šnektų ir gretimų slavų kalbų kontaktai. Pietvakarinio Lietuvos paribio gyventojų didžioji dauguma yra lietuviai, mokantys pietų aukštaičių tarmę. Slaviakalbiai šiame plote sudaro mažumą. Jie kalba savo gimtosiomis (lenkų, baltarusių ir rusų) kalbomis ir bendrine lietuvių kalba, bet vietines šnektas apskritai moka gana prastai. Dėl ryšių su kaimynais slavais pietvakarinio Lietuvos pakraščio šnektose atsirado nemažai naujų kalbos reiškinių: balsių ė ir o diftongizacija, ie ir uo monoftongizacija, priebalsių r, š, ž, c ir d kietinimas, priešakinių balsių užpakalėjimas, trumpųjų nekirčiuotų balsių ilginimas, nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas, priegaidžių defonologizacija, morfemų, būdingų tik slavų kalbų žodžių darybai, vartojimas ir kita. Kai kurie kalbamojo regiono slaviakalbiai išmoko lietuvių kalbą mokykloje, bet jie kalba su aiškiu akcentu, kartais naudoja vietinio dzūkų dialekto formas. Jų lietuvių kalbai būdingos tokios ypatybės: e ar ie vartojimas vietoj ė, ie ir uo monoftongizacija, trumpųjų kirčiuotų ir nekirčiuotų balsių ilginimas, nekirčiuotų ilgųjų balsių ir dvibalsių trumpinimas, priebalsių kietinimas, kirčio vietos kaita ir kita.Reikšminiai žodžiai: Kalbų kontaktai; Paribio šnektos; Fonetinės ypatybės; Leksika; Darybos formantai.; Language contacts; Periphetal dialects; Phonetic features; Vocabulary; Derivation formants.

ENThis article deals with the relations between the southwestern Lithuanian subdialects and the neighbouring Slavic languages. In terms of sociolinguistics, Lithuanians predominate in this area. The speakers of the Slavic languages are in the minority. They speak their native tongues (Polish. Belarusian. and Russian) and Lithuanian, but their command of its local subdialects generally is rather poor, with the exception of some forms. Quite a number of new linguistic phenomena have originated in these subdialects under the influence of the Slavic languages: diphthongization of the vowels ė and o, monophthongization of ге and uo, velarization of the consonants r, š. Ї. с and з and the related backing of front vowels, lengthening of unstressed short vowels, shortening of unstressed long vowels, toneme dephonologization, the use of morphemes, peculiar to the word formation of the Slavic languages etc. Some of the Slavic language speakers of this region learned Lithuanian at school, but they talk with a conspicuous accent, sometimes use forms of the local dialect dzūkai. Their Lithuanian language has these characteristic features: using e or ге instead of ė, ге and monophthongization of uo, lengthening of stressed and unstressed short vowels, shortening of unstressed long vowels and diphthongs, velarization of consonants, change of stress place etc. [From the publication]