Vaizdavimo ribos: mimeze ir amimeze

LTStraipsnio autorius ieško atsakymo į klausimą: ar nutrindami ribą, skiriančią meną ir gyvenimą, išplečiame estetinių reiškinių lauką, gyvenimui suteikdami estetinį matmenį, ar atvirkščiai - sunaikiname pačią galimybę identifikuoti estetinį reiškinį kaip iš esmės ką nors kita nei gyvenimiškas kasdienis įvykis. Mimetiniu vaizdavimu grįstas meno supratimas, brėžiantis griežtą ir būtiną ribą tarp tikrovės ir fikcijos, daugeliu atvejų diskredituotų postmodernaus meno bandymus sąmoningai nutrinti ribas tarp meno ir tikrovės. Akivaizdu, kad šiuolaikiniame mene vykstantiems procesams apibūdinti ir įvertinti nebetinka mimetinė vaizdavimo samprata, paremta tradicinės estetikos diktuojama dualistine tikrovės ir fikcijos opozicija. Šiuolaikinis menas ne tik siekia nutrinti ribas tarp fikcijos ir tikrovės, bet ir pats ima pretenduoti į tam tikrą tikrovės statusą. Tokį prezentacinį vaizdavimą, būdingą šiuolaikiniam menui, siekiant atskirti nuo mimetinio reprezentacinio vaizdavimo, galime įvardyti kaip amimetinį vaizdavimą. Vaizdavimo ribų klausimas iškyla kaip mimetinio ir amimetinio vaizdavimo būdų sugretinimas. Esminė mimetinio ir amimetinio vaizdavimo skirtis apibrėžiama per skirtingą požiūrį į meno ir tikrovės ribas. Mimetinio vaizdavimo atsisakymas šiuolaikiniame mene gali būti grindžiamas vaizdavimo, arba reprezentacijos, ir tikrovės sąvokų bei jų santykio kaita postmoderniame mąstyme. Amimezė nėra visiškas mimetinio vaizdavimo principo atmetimas, tiesiog čia mimetinis tikrovės atvaizdavimas pakeičiamas amimetiniu įvaizdinimu ko nors, kas neturi išorinės formos.Reikšminiai žodžiai: Mimezė; Amimezė; A. Artaud; Žiaurumo teatras; Postmodernizmas; Estetinis suvokimas; Mimesis; Non-mimesis; A. Artaud; The Theatre of Cruelty; Postmodernism; Aesthetic expierence.

EN[…] This article explores the boundaries between art and life by comparing the two ways of depiction: mimetic and non-mimetic. The former, where art aimed to portray reality, was introduced by Aristotle and based on his theory of drama as imitation of action. According to Jacques Derrida, one of the first attempts to reject this notion was Antonin Artaud's concept of non-mimetic theatre, the Theatre of Cruelty. At the beginning of the 20th century this theory emerged to establish the idea of refusing the referential notion of representation which finally unfolded itself in the postmodern thought. Mimetic art as representing (imitating, copying, duplicating, recreating) reality embodies a representative structure of signification where the reality of art has a status of fictitious or secondary reality. Hence mimetic art declares the boundaries between art and life as an essential attribute of representation. The non-mimetic way of representation has a different and non-representational structure of meaning. It creates and presents but does not represent reality. Non-mimetic art asserts that the reality of art must be equal to the reality of life. The notion of art grounded on the mimetic representation draws a tight and necessary boundary between reality and fiction. In many ways it would discredit intentional attempts of postmodern art to erase the boundaries between art and reality. Contemporary art not only seeks to delete the boundaries between fiction and reality but also purports to gain certain status of reality. The rejection of mimetic representation in contemporary art can be grounded on a significant shift in the notions of representation and reality and their relations in the postmodern thought. The non-mimetic way of representation conveys an attempt to reject the dualistic notion of reality and to erase the boundary between art and life. [From the publication]