XVIII a. raštų kalba : bažnytinio stiliaus formavimosi išdava ar rašomosios kalbos nuosmukio rezultatas?

LTStraipsnyje polemizuojama su lietuvių filologinėje literatūroje įsivyravusia nuomone, kad pats juodžiausias lietuvių rašomosios kalbos laikotarpis yra XVIII a., - konkrečiai - XVIII a. katalikiški raštai. Paradoksali situacija, kad taip vertinamas tas amžius, kuriame lietuviška knyga sparčiai plito Lietuvos kaimo žmonių tarpe. Apžvalginio pobūdžio lietuvių rašomosios kalbos istorijai skirtuose darbuose XVIII a. katalikiškų raštų autoriai paprastai kaltinami dėl slavizmų, vertalų ir hibridų, polonizmų įsigalėjimo lietuvių kalboje. Straipsnyje pateikiamos prielaidos, dėl ko šie kaltinimai galėtų būti atmetami. Bėdą dėl slavizmų, vertalų, lietuviškų-lenkiškų hibridų įsigalėjimo lietuvių kalbos tarmėse suversti vien tik XVIII a. raštams nėra teisinga, nes dalis jų iš ankstesniųjų XVI-XVII a raštų į šnekamąją kalbą jau buvo patekusi. XVIII a. Katalikiškuose raštuose polonizmų yra daugiau negu XVI-XVII a. raštuose. Paprastai visa bėda suverčiama lenkų kalbai ir dvasininkų nutautėjimui. Šis aiškinimas kažin ar yra pakankamas, nes labai abejotina, jog nutautėję dvasininkai būtų ryžęsi rašyti lietuviškas knygas. XVIII a. autorius, be jokios abejonės, veikė ir trijų stilių teorija, ir XVII a. makaroninė kūryba ir ypač baroko estetinės nuostatos ir, galiausiai, lenkų kalbos, kaip prestižinės kalbos, statusas. Todėl lenkų kalba, kaip prestižinė aukštesnės kultūros kalba, ir tapo pagrindiniu šaltiniu pagal naujausius reikalavimus "tobulinant" to meto bažnytinių raštų stilių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.Reikšminiai žodžiai: XVIII a. lietuvių raštų kalba; Skolinys; Slavizmas; Bažnytinės rašomosios kalbos stilius; Lithuanian 18th-century writings; Loanword; Slavism; Church language.

ENThe language of the eighteenth-century Catholic writings is given a negative assessment in nearly all the works devoted to the history of the written Lithuanian language. The main reason of such evaluation is a great number of Slavisms found in them. Researchers usually present lists of such loanwords. In this study these lists were reviewed and collated with the lexis of the authors of the sixteenth and seventeenth centuries. A more detailed analysis of the Slavisms showed that about 90 per cent of these borrowings had been used by the authors of the two previous centuries. A comparison of the two editions of Broma atwerta ing wiecznasti by M. Alšauskas (in 1753 and 1759) revealed that the loanwords of the first edition were replaced by Lithuanian words in 94 cases in the second edition; and a reverse substitution was observed only in four cases. This situation leads to the conclusion that the underlying reason for this prolific use of Slavisms was not merely the spread of the Polish language and the denationalization of the Lithuanian clergy. The author of this article is inclined to believe that a significant factor could have been the desire of the authors of Lithuanian writings to create a church style differing from the spoken everyday language. To this end the eighteenth-century writers profusely used Polish words only adapting them to the rules of Lithuanian grammar. [From the publication]