Kaip kirčiuoti pavardes (dėl vyrų pavardžių kirčiavimo)

LTStraipsnyje apžvelgiamas vyrų pavardžių kirčiavimas. Pavyzdžiams imamos žinomų žmonių - politikų, rašytojų pavardės ir slapyvardžiai. Daugiausia sunkumų kyla kirčiuojant vienaskaitos kilmininką, kadangi gana daug pavardžių galima priskirti antrajai arba ketvirtajai kirčiuotėms. Todėl, kol nėra nustatytos ir žodyne pateikiamos pavardžių kirčiuotės, tol norminiu galima laikyti dvejopą šių pavardžių kirčiavimą. Kaip kirčiuoti konkretaus žmogaus pavardę, turėtų lemti tai, iš kurios tarmės žmogus yra kilęs: jei iš kirčio atitraukimo zonos - vyrautų šakninis kirčiavimas, jei ne - galūninis. Priesaginės darybos pavardės kirčiuojamos pagal pirmąją arba pagal antrąją kirčiuotes. Šių pavardžių kirčiavimo didžiausia problema ta, kad sunku iš klausos nustatyti, kokia kirčiuotos priesagos priegaidė, jei skiemens pagrindą sudaro prigimtinio ilgumo balsiai ir sutaptiniai dvibalsiai. Juk daugelis kirčiuotų lietuviškų priesagų pasižymi dvejopomis priegaidėmis, vadinasi, priesaga gali būti ir tvirtapradė, ir tvirtagalė - tai nulemia žodžio reikšmė. Opozicijos pavardžių priesagos kitiems tos pačios priesagos vediniams kirčiavimo atžvilgiu beveik nesudaro, išimčių daroma dėl kitų priežasčių. Vadinasi, neskiriant antrojo nuo galo skiemens priegaidės iš klausos, ne visada priesagos priegaidę nustatyti padės ir darybinė pavardės analizė. Ypač sunku sukirčiuoti sudurtines pavardes, kilusias iš trečiosios kirčiuotės bendrinių daiktavardžių. Mat dažna iš jų turi variantą- antrosios kirčiuotės sudurtinį daiktavardį. Todėl pastebima tendencija iš trečiosios kirčiuotės kilusias pavardes kirčiuoti pagal antrąją kirčiuotę.Reikšminiai žodžiai: Kirtis; Kirčiuotė; Pavardė; Priesaginis vedinys; Dūrinys.

ENThe article provides an overview of accentuation of men’s surnames. Surnames and pseudonyms of well-known persons, i. e. politicians and writers are taken as examples. Most difficulties arise when accentuating the singular genitive, since quite a significant number of surnames can be attributed to the second or fourth accentuation. Therefore, as long there is no established accentuation of surnames, specified in dictionaries, a dual accentuation of surnames can be considered normative. The way the surname of a specific person should be accentuated should be determined by the dialect, from which the person originates: in case from the accentuation retraction zone, the root accentuation would prevail, if not – the end accent would be prevalent. The surnames of the suffix formation are accentuated according to the first or second accentuation. The biggest problem, pertaining to the accentuation of such surnames is that it is difficult to identify the intonation of the accentuated suffix aurally, in case the basis of the syllable is formed of vowels of natural length and concurring diphthongs, since most accentuated Lithuanian suffixes characterize with dual intonation. The surname suffixes form almost no opposition to other derivatives with the same suffix in terms of accentuation, exceptions emerge due to other reasons therefore, in case the intonation of the next to last syllable is not identified aurally, the formation analysis of the surname also will not always help to identify the intonation of the suffix. It is especially difficult to accentuate compound surnames, originating from the common nouns of the third accentuation since they frequently have a variant, i. e. the compound noun of the second accentuation therefore there is a trend of accentuation of the surnames, originating from the third accentuation according to the second accentuation.