Neginkluoto pasipriešinimo kryptys ir formos po partizaninio karo

LTŠeštojo dešimtmečio viduryje, galutinai išsekus ginkluotojai rezistencijai, pasipriešinimas sovietų rėžimui Lietuvoje nenutrūko, o įgijo neginkluotą formą. Išskirtina pasyvioji jos fazę, trūkusi iki septintojo dešimtmečio pabaigos, vėliau prasidėjęs aktyvusis periodas. Pirmajame etape aktyviausias buvo jaunimas. Jis sudarė daugumą 1956 m. ir 1957 m. Vėlinių demonstracijos. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos prasidėjo aktyvusis neginkluoto pasipriešinimo etapas. Pirmieji iššūkį rėžimui metė aktyvesni kunigai ir pasauliečiai, iškėlę tikinčiųjų teisių gynimo šūkį. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios į Bažnyčios teisių sąjūdį aktyviau įsitraukė pasauliečiai. Pirmosios masinės peticijos pademonstravo Bažnyčios galimybes mobilizuoti tikinčiuosius atviram protestui. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į pogrindinės literatūros leidimą, 1972 m. pasirodė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“. Aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje vis labiau stiprėjantis tikinčiųjų teisių sąjūdis išjudino ir kitas pasipriešinimo rėžimui kryptis, kaip antai Lietuvos Laisvės Lyga ir t.t. Ypatingą pasipriešinimo aktyvumą aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje lėmė ir prasidėjusi stipri rusifikacija, ekonominės krizės ženklai, tarptautinės politikos arenos konjunktūros, masinių informacijos priemonių vystymasis. 1979 m. neginkluotas pasipriešinimas pasiekė aukščiausią tašką. Paskutinė pasipriešinimo rėžimui banga prasidėjo 1987 m. iš lagerio grįžus kai kuriems pasipriešinimo veikėjams, paskelbta M. Gorbačiovo „perestroika“ išjudino inteligentus.Reikšminiai žodžiai: Pasipriešinimas; Fazės; Jaunimas; Organizacijos; Kunigai; Peticijos; Pogrindinė periodika; Eurokomunizmas; Inteligentija; "Perestroika"; Resistance; Stages; Youth; Organizations; Priests; Petitions; Underground press; Eurocommunism; Intelligentsia; "Perestroika".

ENIn the mid-1950s, armed resistance developed into unarmed resistance to the Soviet regime in Lithuania. Worth mentioning is its passive phase that lasted up until the end of the 1960s and the subsequent active phase. Young people were the most active in the first stage. They accounted for a majority of participants in the 1956 and 1957 All Souls’ Day demonstration. The active phase of unarmed resistance started at the end of the 1960s. Active priests and laymen were the first to challenge the regime under the slogan of defence of the faithful. At the start of the 1970s, the laity became more active participants in the struggle for the rights of the Church. First mass petitions demonstrated the ability of the Church to mobilise the faithful for open protest. Most efforts were focused on underground literature. The Chronicle of the Lithuanian Catholic Church was published in 1972. In the second half of the 1970s, the intensifying struggle for the rights of the faithful encouraged other resistance movements against the regime, such as the Lithuanian Freedom League and other. The particular strength of resistance in the second half of the 1970s was determined by intensive Russification, signs of an economic crisis, conjunctures on the international political arena, and the development of the mass media. Unarmed resistance peaked in 1979. The last wave of resistance to the regime started in 1987 after some of the participants in the resistance movement returned from forced labour camps and Gorbachev's “perestroika” galvanised the intellectuals into action.