Meninės idėjos ir nacionalumas XIX a. pabaigos-XX a. pradžios Lietuvos dailėje

LTXIX a. pab. nacionalinei savimonei apibrėžti netinka įprastai naudojamos formulės, kurių sandai gali būti kalba, istorinė atmintis, papročiai, tradicijos. Kiekvienas asmuo individualiai sprendė lietuviškumo ir lenkiškumo dilemą ir savo viduje "brėžė" demarkacines linijas. Apsisprendimai buvo nelengvi ir lydimi išorinių bei vidinių konfliktų. Noras integruotis į lietuvių tautą ir kurti nacionalinę valstybę reiškė nemažą iššūkį, konfliktus su didžiąja bajorijos dalimi ir socialinės padėties pokytį. Straipsnyje norima išanalizuoti skirtingas nacionalinės tapatybės laikysenas atstovaujančių dailininkų kūrybą, atskleidžiant galimas sąveikas tarp meninių idėjų ir pačių asmenų pasirinkto nacionalinės priklausomybės pasirinkimo. Vienos pozicijos atstovai norėjo pažinti lietuvių tautos savastį ir ją įprasminti kūryba. Kitą atstovavo paveikti polonizacijos įtakos, kalbėdami lenkiškai, nors ir jutęsi LDK palikuonimis, ryškiau palinkę į lenkų kultūrą. Nacionalinio savitumo išraiška dailės kūrinyje pavaldi laikotarpio meninės krypties dominantei. Atsitinka taip, kad tai, kas laikyta savita ir unikalu, žvelgiant iš bendro Europos dailės konteksto, įgauna universalumo atspalvį. XIX a. pab.-XX a. pr. plitusi nacionalinio romantizmo kryptis dailėje pasižymėjo ilgesio, melancholijos, ramybės, saikingumo, lyriškumo bruožų pabrėžimu. Šias savybes savo tautos gelmėse atrado tiek lietuviai, tiek lenkai, rusai ir Skandinavijos šalių dailininkai. Unikalu yra tik tai, kad menininkai suformulavo savo poziciją - nacionalinio savitumo ieškoti pasirinktos tautos, su kuria save tapatina, kultūroje.Reikšminiai žodžiai: Tautinis romantizmas; Nacionalinis tapatumas; Lietuvos XIX a. pabaigos- XX a. pradžios dailė.

ENAt the end of the 19th century the commonly used formulas, the elements of which can be the language, historical memory, rituals and traditions were no longer suitable for definition of national self-perception. Each person individually resolved the dilemma of being Lithuanian or Polish and “drew” demarcation lines within himself. Generalizations were not easy and accompanied by internal and external conflicts. The wish to be integrated into the Lithuanian nation and develop a national state meant a significant challenge, conflicts with the majority of nobles and changes in social status. The article attempts to analyze the oeuvre of artists, representing different national identity postures by revealing potential interrelations between artistic ideas and national dependence, chosen by the persons themselves. Representatives of one position wished to get to know the Lithuanian nation and sense it in their creative while others represented the Polonized and Polish speaking ones, who, although perceiving themselves as progeny of the Grand Duchy, were significantly inclined towards the Polish culture. Expression of national peculiarity in pieces of art is subordinate to the dominant of the period’s artistic direction. The phenomena, which were held own and unique, viewing from the general European art context, acquired a shade of universality. The trend of national Romanticism, which was spread at the end of 19th – beginning of 20th century was manifested in art by emphasizing the traits of nostalgia, melancholy, serenity, moderation and lyricism. The said traits were discovered in the depths of their nation by Lithuanian, Polish, Russian and Scandinavian countries’ artists. The unique fact is that the artists formulated their own position, i. e. searching for the national peculiarity in the culture of the chosen nation, with whom they were identified.