Tapatumo paieškos XVII a. Lietuvos portretinės dailės kontekste

LTStraipsnyje siekiama išnagrinėti, neatsietai nuo asmenybės, XVII a. Lietuvos portretinės dailės sampratos ir funkcijos aspektus Europos dailės kontekste, pagal galimybę atskleidžiant tautinio tapatumo ar pilietinio nacionalumo bruožus. Tyrimui pasirinkti du žiūros taškai: portreto funkcija ir samprata. Portretas - tai visada žmogaus visumos (dvasinės prigimties ir nepakartojamumo bei aplinkos) pavaizdavimas, parodant tos visumos struktūrinius komponentus (bruožus), jų sąveiką ir priklausomybę, t. y. atskleidžiant žmogaus asmenybę. Kaip ir kitose Europos šalyse, taip ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII a. portretas išsiskiria tipologiniu įvairumu. Čia randami visi daugiau ar mažiau paplitę aukštuomenės portreto kanoniniai variantai, formavosi epitafinis, karsto portretas, atskirą grupe sudarė portretiniai atvaizdai teminėse kompozicijose. Dauguma išlikusių nagrinėjamojo amžiaus LDK portretų išbarstyta po svetimus kraštus, jų paveldo didžiąją dalį sudaro dvi pagrindinės grupės: visafigūriai portretai ir pusfigūriai portretai. Itin populiari tapo būtent ta oficialaus portreto schema, pagal kurią sąlygiškoje rūmų aplinkoje visu ūgiu nutapytas žmogus tarsi "iškyla" prieš žiūrovą. Pagal šią schemą ištisą šimtmetį buvo kuriami aukštųjų dvasininkų, valstybės pareigūnų, riterių, aukštuomenės moterų ir kiti portretai. Nepaisant šios schemos, esama dalijimo pagal modelio "socialinį vaidmenį" principo, kadangi paveiksluose pavaizduoti tą vaidmenį nusakantys atributai, o kartais ir anturažas, kurie dažniausiai suprantami kaip simboliai ir ženklai.Reikšminiai žodžiai: Portretas; Asmenybė; 17 amžius; Tapatumas; Paieška; Funkcija; Samprata.

ENThe article attempts to examine, integrally to the individual, the aspects of the concept and function of the Lithuanian portrait art of the 17th century in the European art context, according to the possibilities, revealing the characteristics of the national identity or public spirit. Two viewpoints were chosen for the study: the function and concept of the portrait. A portrait is always a depiction of the totality of a person (his/her spiritual nature, his/her uniqueness and the environment), showing the structural elements/traits of the totality, their interrelation and interdependence, i. e. reveling the individuality of a person. As in other European countries, in the Grand Duchy of Lithuania of the 17th century the portrait was distinguished with the typological diversity. All of the more or less spread canonical variants of the noble portrait are found, the epitaph funeral portrait was shaped, an individual group was formed by portrait images in thematic compositions. The majority of the surviving portraits, painted in the Grand Duchy of Lithuania during the period in question are now in foreign lands, the greater part of their heritage is formed by two main groups: full-figure and half-figure portraits. The official portrait scheme, according to which a person, painted in full figure in the conditional environment of the manor, “rises above” the viewer, became especially popular. According to the said scheme portraits of high level clergymen, state officials, knights, noble ladies and other persons were pained for an entire century. Despite the said scheme, there was a certain principle of distinguishing according to the “social status” of the model, since in some cases certain attributes, denoting the status, and sometimes even the entourage was depicted in the paintings, which was most frequently comprehended as symbols and signs.