Imaginaciniai architektūros atvaizdai XIX a. II p.-XX a. I p. Lietuvos dailėje

LTImaginaciniai architektūros vaizdai suteikia pageidaujamos epochos iliuziją ir atskleidžia kūrėjo vaizduotės, veikiamos konkretaus laikotarpio retorikos, galimybes. XIX a. Lietuvos dailėje išpopuliarėję miestovaizdžiai ir architektūros vaizdai plėtojosi dviejų tipų kryptimis - dokumentiškąja ir imaginacine. Abiejų tipų darbus kūrė tie patys dailininkai, todėl piešinių objektas juose toks pat - paminklinė architektūra: pilys, rezidencijos, sakraliniai pastatai. Dailininkus masino sunaikinti ar nukentėję gynybiniai ir sakraliniai pastatai, asocijavęsi su prarasta valstybės galybe ir idealizuota tautos praeitimi. Miesto ar vietovės gyventojų, kartu ir dailininkų, atmintyje įaugusi, tačiau fiziškai sunykusi arba pakitusi, architektūra tapo tuščiomis urbanistinio vaizdo dėmėmis. Atsivėrusias ir atrastas šias vietovių tuštumas kūrėjai stengėsi užpildyti, atkurdami trūkstamus elementus. Todėl XIX a. II p.-XX a. I p. imaginaciniuose miestovaizdžiuose iškildavo senosios LDK pilys ir bažnyčios, atgydavo viduramžiški senamiesčiai. Neretai vaizdai, tarsi dėlionės, buvo klijuojami iš atskirų menamų detalių, senesnių rašytinių ir ikonografinių šaltinių fragmentų. Straipsnio autorė kelia klausimus: ar XIX a. II p.-XX a. I p. Lietuvos dailininkai vieninteliai kūrė imaginacinius architektūros vaizdus ir buvo linkę į retrospektyvizmą, ar tai - specifinė Lietuvos dailės kryptis, kokia šių darbų vertė? Tuo tikslu atliekamas apibendrintas istorinis pjūvis ir atskirų darbų analizė; imaginaciniai darbai suskirstomi į dvi grupes: 1) miestovaizdžiai ir kartografija; 2) architektūros vaizdai.Reikšminiai žodžiai: 19 amžius; 20 amžius; Lietuvos dailė; Architektūros ikonografija; Vilniaus ikonografija; Juozapas Kamarauskas; History of Lithuanian art; Vilnius' iconography; Iconography of architectural monuments.

ENImaginational architecture images provide an illusion of the desired epoch and reveal the possibilities of the imagination of the creator, influenced by the rhetoric of the specific period. The cityscapes and images of architecture, which grew popular in Lithuanian art of the 19th century developed along two directions – documentary and imaginational. The works of both types were created by the same artists therefore the subject is the same, i. e. monumental architecture: castles, residences and sacral buildings. The artists were attracted by demolished or damaged defensive and sacral buildings, which associated with the lost power of the state and the idealized past of the nation. The already decayed or changed architecture, which entrenched in the memory of the residents of the area, including the artists, became blank spots of the urban image, which were attempted to be filled in by recreating the missing elements. Therefore the old castles and churches of the Grand Duchy of Lithuania and medieval old towns were presented on the imaginational townscapes of the 2nd half of the 19th – the 1st half of the 20th century. Quite frequently the images, like jigsaw puzzles, were recreated from individual remembered details and fragments of old written and iconographic sources. The author of the article raises the following questions: were the Lithuanian artists of the 2nd half of the 19th – the 1st half of the 20th century the only ones who created imaginational architecture images and were inclined towards retrospectivism, was that a specifically Lithuanian art trend and what is the value of the works? In order to provide the answers to the above questions, a historic section and analysis of individual works is performed and the imaginational works are divided into two groups: 1) townscapes and cartography; 2) architectural images.