Lietuviškųjų plytų kilmė ir savybės

LTLietuviškųjų plytų terminą sukūrė ir pirmą kartą istoriografijoje panaudojo slavų tyrinėtojai. Pasak nepatvirtintų faktų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytiniuose šaltiniuose ir aktuose rusų kalba jau XVI a. terminu "......... ......" vadintos didžiosios pailgos raudonai išdegtos plytos, gamintos svarbiausiems valstybinės reikšmės pastatams - visų pirma tvirtovėms ir pilims. Straipsnyje bandoma atsakyti į klausimus: kokios buvo lietuviškos plytos, kada ir kur atsirado, kaip išplito Lietuvoje ir kituose kraštuose, kada nustota iš jų mūryti. Besikuriančioje Lietuvos valstybėje plytų mūras turėjo būti žinomas seniau nei XIII a., tačiau, matyt, nebuvo precedento plytų gamybai ir panaudojimui. Tai, kad į Lietuvą plytos atėjo iš rytų, netiesiogiai patvirtina ir jų pavadinimo kilmė. Viduramžiais plytos formuotos rankomis, paruošta molio masė buvo įkrečiama ir įspaudžiama į medinę formą, o perteklius rankomis ar medine lentele nubraukiamas. Toliau forma pernešama ant smėliu pabarstytų lentų, ir pusgaminis atsargiai išimamas. Jis guldytas ant didžiosios (kloto) plokštumos. Lietuviškoms plytoms būdingi trys bruožai: 1) didesnis (lyginant su bizantiškais plintais) storis; 2) pailgas formatas ir 3) specialūs grioveliai, įspausti vienoje kloto pusėje, vadinami braukomis. Jie buvo reikalingi plytos paviršiui padidinti, pagerinti jos sukibimui su skiediniu, užtikrinti stabilesnę mūro struktūrą. Brauktinių lietuviškųjų plytų tradicija jokioj kitoj Europos šalyje taip giliai ir taip ilgam neįsitvirtino kaip LDK, ji, nors ir silpnėdama, išsilaikė iki pat XVIII a. pabaigos.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūra; Statybinių medžiagų istorija; Lietuviškosios plytos; Bizantiškosios plytos; Braukos; History of building materials; Lithuanian bricks; Byzantine bircks; Architecture in the Grand Duchy of Lithuania.

ENThe term of Lithuanian bricks was created and used in historiography for the first time by Slavonic researchers. According to unsubstantiated facts, in the written sources and acts of the Grand Duchy of Lithuania, written in the Russian language, already in the 16th century the term “......... ......” was used for denomination of large oblong red encaustic bricks, which were made for the most important buildings of the state importance – first of all castles and fortresses. The article attempts to provide answers to the following questions: what the Lithuanian bricks were like, when and where did they come into existence, how they spread in Lithuania and other lands and when they were no longer used. In the early state of Lithuania the brickwork was most likely known before the 13th century However, there was no precedent for manufacturing and use of bricks. The fact that bricks came to Lithuania from the East, is also indirectly evidenced by the very term of the brick in the Lithuanian language. During the Middle Ages bricks were made manually, the prepared clay mass was pressed into a wooden form and the surplus was removed by hand or by a wooden plate. Then the form was carried onto boards, covered with sand and the semi-manufacture was carefully taken out of the wooden forms and placed on the large plane. The Lithuanian bricks characterized with the following three traits: 1) a greater thickness, comparing to the Byzantine baseboard; 2) an oblong format and 3) special grooves, pressed in on one side, which were needed in order to increase the surface of the brick, improve the grip between the brick and the solution and ensure more stable brickwork. In no other European country the tradition of Lithuanian bricks entrenched as deeply as in the Grand Duchy of Lithuania, where it remained until the very end of the 18th century.