LTMonografijoje tyrinėjama Lietuvos dvarų muzikos kultūra valstybingumo amžių tradicijų sankaupos, esminės kaitos ir sunykimo laikotarpyje, akcentuojama istorinio meno stiliaus ypatumų sklaida, vyraujančio epochos stiliaus (klasicizmo, romantizmo, etc.) poreiškių analizė. Taip pat aptariama dvarų muzikos kultūros reikšmė bei vieta Lietuvos bendrojo muzikinio sąjūdžio panoramoje. Knygoje aptariamas muzikinės Lietuvos dvarų kultūros tarpsnis pasirinktas neatsitiktinai. Paskutiniai XVIII a. dešimtmečiai šiuo atveju yra tarsi keletą amžių Lietuvoje besirutuliojusios valstybingumo laikų muzikinės dvarų kultūros tradicijų sankaupa, evoliucijos viršūnė, ypatumų suma. XIX a. Lietuvos dvarų muzikos vyksmas – laipsniško nuolydžio, formų kaitos, demokratėjimo istorija, atskleidžianti būdingiausias reiškinio savybes ir įgalinanti objektyviau ją įvertinti naujų, diduomenei vis svetimesnių visuomeninių bei kultūrinių sąlygų atžvilgiu. Antra XVIII a. pusė – XIX a. – nuolatinio dvarų ir demokratinio muzikinio sąjūdžio kontaktavimo (priešpriešos, susiliejimo, tarpusavio kaitos) laikas, išryškinęs apibendrinamuosius muzikinės Lietuvos dvarų kultūros bruožus. Tad šviečiamojo klasicizmo ir romantizmo istorinio meno stiliaus ypatumai, jų sąveika, tarpusavio kaita yra muzikinės Lietuvos dvarų kultūros tradicijų kulminacijos bei nuolydžio atspindys. Autorė teigia, jog istorinis meno stilius pasireiškė ne vien muzikos meno kūrybos, tačiau ir muzikos kultūros formomis, buvo savotiškas estetinis epochos modelis, ideologinių, politinių, socialinių procesų atitikmuo.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos dvarų muzikinė kultūra; Barokas; Klasicistinė muzikinė kultūra; Romantizmas; Apšvieta; Lietuvos kompozitoriai; Mažoji Lietuva; The Musical Culture of Lithuanian Manors; The Baroque; The Classical Musical Culture; The Romantic Musical Culture; The Enlightenment; Lithuanian composers; The Lithuania Minor.
ENThe monograph examines the musical culture of Lithuanian courts during the period of statehood traditions accumulation, essential change and disappearance, and highlights the spread of the peculiarities of the historical art style and the analysis of manifestations of the prevailing epoch style (Classicism, Romanticism, etc.). It also discusses the significance and place of court musical culture in the light of the Lithuanian general musical movement. The period of Lithuanian court musical culture was not chosen accidentally. The last decades of the 18th c. are as if the collection of statehood period traditions of court musical culture that developed in Lithuania for several centuries. The process of the 19th c. Lithuanian court music is the history of gradual decline, form change and democratisation, revealing the most typical attribute of the phenomenon and enabling its more objective evaluation with regard to new public and cultural conditions which became increasingly alien to the nobility. The second half of the 18th c. – the 20th c. was the period of constant contact of courts and the democratic musical movement (opposition, convergence, interchange), which pointed out the generalised features of Lithuanian court musical culture. Therefore, the peculiarities of the historical art style of Enlightened Classicism and Romanticism, their interaction and interchange are the reflection of the culmination and decline of the Lithuanian court musical culture traditions. The author claims that the historical art style manifested not only in the forms of the creation of music art, but also in the forms of musical culture, and was kind of aesthetic model of the epoch, an equivalent for ideological, political and social processes.