Senyvo amžiaus žmonių socialinė aprėptis ir demokratinio pilietiškumo apraiškos

LTSenatvė - natūralus žmogaus gyvenimo tarpsnis, kuris dar visai neseniai, pasak vyraujančių visuomenėje mitų, buvo vertinamas kaip neefektyvus, nedidinantis visuomenės išteklių. Galima teigti, kad minėtoms visuomenės nuostatoms atsirasti turėjo įtakos ir kai kurios mokslinės senėjimo teorijos, pavyzdžiui, pasitraukimo teorija. Vykstantys visuomenėje socialiniai ekonominiai reiškiniai, ypač demografiniai pokyčiai, paskatino atidžiau pažvelgti į senėjimo problemą. Mokslininkams ėmus tyrinėti, susiformavo naujas požiūris į senatvę - buvo sukurta aktyvumo teorija, kurios pradininkas amerikiečių mokslininkas R. J. Havighurst'as. Ši mokslinė teorija tapo plačiai pripažinta šiuolaikiniame visuomenės raidos etape, kuriam būdinga globali problema - gyventojų senėjimas. ES šalys siekia savo šalių socialinę politiką grįsti nuostatomis Lisabonos strategijos, suformuluotos Europos Tarybos 2000 m. šalių vyriausybių susitikime Lisabonoje, bei tarptautinių institucijų rezoliucijomis ir rekomendacijomis senyvo amžiaus žmonių klausimais. Mūsų šalis, kaip ir kitos ES šalys, atsižvelgdama į laikmečio iššūkius, priėmė teisės aktus bei ėmėsi konkrečių priemonių, kad užtikrintų senyvo amžiaus žmonių tolydų aktyvų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Numatytų priemonių įgyvendinimo rezultatai ypač ženklūs sprendžiant mūsų šalyje užimtumo problemas. Senyvo amžiaus žmonių aktyvumo visuomenės gyvenime nuostatos skatina šių žmonių gebėjimų stiprinimo (angl. empowerment) bei socialinio dalyvavimo (angl. social participation) procesus realiame gyvenime, prisideda prie demokratinio pilietiškumo plėtros visuomenėje. [Iš leidinio]

ENSenility is a natural period in a person’s life, which, not long ago, according to the myths, prevailing in the society, was viewed upon as an inefficient and not increasing the resources of the society. One can state that the said attitude of the society was influenced by certain scientific theories of senility, for instance the theory of retirement. The social economic phenomena of the society, especially the demographic changes, encouraged a more attentive view of the problem of senility. After the scientists commenced their research, there emerged a new look of senility – the theory of activeness was developed, the pioneer of which was the American scientist R. J. Havighurst. The said scientific theory became widely recognized in the modern phase of development of the society, characterizing with the global problem, i. e. the senility of inhabitants. The EU Member States strive for basing their social policies by the provisions of the Lisbon Strategy, formulated by the Council during the summit of the governments of the Member States in Lisbon in 2000 and by resolutions and recommendations of international institutions on the issues of senile persons. Lithuania, as other EU Member States, taking into consideration the challenges of the period, adopted the legal acts and took specific measures in order to ensure the active participation of senile persons in social life. The results of the implementation of the foreseen measures are especially significant when resolving the problems of occupation in Lithuania. The provisions of activeness of senile persons in social life encourage the processes of empowerment of the abilities of the said persons and their social participation and contribute to the development of democratic public spirit within the society.