Vytauto Kavolio istorinė sociologija : metodologiniai aspektai

• Valantiejus, Algimantas
• Mardosa, Jonas

LTStraipsnyje nagrinėjami metodologiniai Vytauto Kavolio istorinės sociologijos bruožai. Teigiama, kad Kavolio plėtojamas pažinimo būdas, kurio paskirtis – nagrinėti žmogaus ir modernėjančios aplinkos santykį, individualumo ir universalumo dialektiką, humaniškumo savivoką, istorinio egzistavimo paradoksus, leidžia įžvelgti smulkesnius negu plačios apimties (sakykim, „bazės“, „visuomenės“, „tautos“, „kultūros“) priežastinius veiksnius, kuriuos Kavolis įtraukia į etnografinius/antropologinius socialinės raidos žemėlapius. Nors Kavolis metodiškai derina sociologijos ir istorijos disciplinų komponentus, tačiau jo koncepcija skiriasi nuo tradicinės istoriografijos ir yra artimesnė tropų teorijos modeliui, kuris leidžia perteikti objektus pasitelkiant įvairius netiesioginius ir figūrinius diskursus. Kavolio kurta istorinės sociologijos koncepcija yra naracinė, kritiška strategija, kurios svarbi dalis – vaizduotė, pagelbstinti kultūros istorikui atkurti simbolinių formų vaizdą. Svarbiausias Kavolio analizės dėmuo – socialinė antropologinė tematika. Tirdamas tiek socialines, tiek autobiografines gyvenamojo pasaulio trajektorijas, jis remiasi kultūros sociologijos, psichologijos, socialinės ir filosofinės antropologijos pažinimo būdais. Vytauto Kavolio rašymo būdas – struktūrizuojantis. Kitaip negu tradicinė istoriografijos kryptis, kurios pagrindinis klausimas – „Kaip vyko konkretūs istoriniai įvykiai?“, sociologas domisi alternatyviomis šių įvykių naracijomis (įvykių pateikimo, pasakojimo būdais). Kavolio istorinė sociologija gali būti vadinama individų mikroveiksmų istorija, kuri skiriasi nuo holistinės istorinės makrosociologijos modelių. [Iš leidinio]

ENThis paper examines the problematic relationship between sociology and history that had a significant place in Kavolis’s historical sociology. In light of the methodological concerns, the paper attempts to provide a conceptual introduction to Vytautas Kavolis’s historical writings. Vytautas Kavolis was a Lithuanian and American sociologist who is considered one of the founders of the civilizational analysis. Although the concept of “civilizational analysis” has deep roots in the social sciences, Kavolis points out to an urgent need to re-think it for contemporary times. His method of civilizational analysis supports an interesting pluralist perspective. Kavolis suggests a need for sociology to more thoroughly integrate sociological, historical, anthropological, psychological, and philosophical analysis into its theory and practice. He has developed an interdisciplinary method along the lines of a historical, cultural, and existential sociology. The central thesis is that although Kavolis is often regarded as an nonempirical theorist, existential empirical experience of everyday life is actually central to Kavolis’s work. The relation between sociology and history as academic disciplines is reexamined by comparing the civilizational method of Vytautas Kavolis and the approach of the traditional historiography. In contrast to a conventional historiography that centers attention upon descriptive historical facts, Kavolis urged a sociology that is historically reflexive and that is based on the existential conception of man.Kavolis‘s historical sociology is contrasted also with the theoretical attempts to build grand historical systems which narrows the “small” causal relations in history. Kavolis applies Norbert Elias’s concept of civilizing processes to problems of modernization, individualization, and humanization of human consciousness. His work is especially noteworthy when he explores the different paths of socio-historical modernization, offering a comprehensive analysis of the cultural significance of the new modes of thought and action. [From the publication]

• Sociologija / Sociology
• Istorija / History