Valstybinių kultūros organizacijų vadyba

LTValstybinių kultūros organizacijų vadyba yra viena iš kultūros vadybos sričių, kurios skiriamasis požymis yra šių organizacijų valstybinis statusas. Kai apie valstybines kultūros įstaigas kalba nepriklausomi kultūros vadybininkai, jie akcentuoja jų negatyvų poveikį kultūrai - esą jos parazituoja, gauna pinigus iš valstybės, nepriklausomai nuo vykdomos veiklos ar programų turinio. Naujosios - nepriklausomos - kultūros vadybos manymu, valstybinės kultūros įstaigos yra sovietinės sistemos reliktas, privaląs būti keičiamas naujoje rinkos visuomenėje. Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, ar teisūs yra nepriklausomi kultūros vadybininkai, kaltinantys valstybines kultūros įstaigas nesugebėjimu pereiti prie rinkos ekonomikos diktuojamų taisyklių. Pripratusios prie direktyvinio sovietinio valdymo, mūsų šalies valstybinės kultūros įstaigos neskuba reaguoti į naujus kultūros politikos vėjus ir imtis naujų iniciatyvų. Tokią situaciją visų pirma lemia šių įstaigų biudžetinis statusas - jos yra įspraustos į įstatymų rėmus, kurie neskatina ieškoti naujų, paslankesnių vadybos modelių. Dinamiškesnės yra tos valstybinės įstaigos, kurioms vadovauja savo sričių profesionalai, gilinę savo žinias kultūros vadybos srityje ir į vadybos procesą žiūrintys kūrybiškai, kaip į vieną iš galimybių, padedančią atnaujinti požiūrį į atstovaujamą meno šaką. Tačiau patys vieni šie įstaigų vadovai nėra pajėgūs keisti egzistuojančios sistemos. Kokius žingsnius - be dabar vykstančio beveik visų aptartų kultūros institucijų pastatų rekonstravimo ir modernizavimo - ryšis žengti Kultūros ministerija, siekdama šių įstaigų moralinio atsinaujinimo ir ar jų imsis išvis, kol kas taip ir lieka neaišku.Reikšminiai žodžiai: Rinkodara; Kultūros vadyba; Kultūros politika; Marketing; Cultural management; Cultural policy.

ENManagement of the state culture organizations is one of the culture management areas, the distinguishing feature of which is the state status of the organizations. When independent culture managers talk of the state culture institutions, they emphasize their negative influence on the culture, i. e. they parasitize by getting funds from the state independently of the content of the performed activities or programmes. In the opinion of the new, i. e. independent culture management, the state culture institutions are a relic of the Soviet system, which must be replaced in the new market society. The article attempts to establish whether the independent culture managers, who blame the state culture institutions with the inability to transit to the rules, dictated by market economy, are right. The Lithuanian state culture institutions, which are used to the directive Soviet management, are not in a hurry to respond to the winds of change in the culture politics and take new initiatives. The situation is, first and foremost, determined by the budget status of the institutions, i. e. they are thrust into the law framework, which does not encourage searching for new and more flexible management models. More dynamic are those state institutions, which are managed by professionals of the area, who have deep knowledge in the area of culture management and view the management process in a creative manner, as one of the opportunities, helping to renew the view of the represented branch of art. However the heads of institutions alone are not able to change the existing system and it is not clear which steps, apart from the reconstruction and modernization of almost all the buildings of culture institutions, which is in progress at the moment, will be taken by the Ministry of Culture for the purpose of reaching the moral renewal of the said institutions, or will some steps be taken at all.