Senosios kartos istorikų elgsenos modeliai sovietizacijos procesų akivaizdoje

LTSenoji nepriklausomos Lietuvos istorikų karta buvo sąmoningai izoliuojama, jos įtaka ribojama nukreipiant šiuos mokslininkus į "ideologiškai nepavojingas" darbo sritis, neleidžiant skaityti "komplikuotų" kursų studentams. Istorikai, turintys "buržuazinę praeitį", buvo atidžiai stebimi, kai kuriems iš jų buvo iškilusi reali represijų grėsmė. Tuo pat metu sovietinio istorijos mokslo modelio kūrėjai ir prievaizdai bandė ciniškai pasinaudoti nepriklausomos Lietuvos istorikų autoritetu, nuolat formuluodami pastariesiems konjunktūrines užduotis. Šių egzistencinių ir profesinių iššūkių akivaizdoje senosios kartos istorikai rinkosi tris viena kitai prieštaraujančias elgsenos strategijas: siekė atsiriboti nuo sovietinės tikrovės perversijų, nedalyvauti įvairiuose bendruose projektuose ir rinktis apolitišką laikyseną; nuolat sąmoningai arba nesąmoningai sukeldavo akibrokštus oficialiajam diskursui ir užsitraukdavo sovietinio istorijos mokslo prievaizdų nemalonę; bandė daryti įtaką sovietinei istoriografijai vartodami korektiškus teiginius ar taikliai parinktas "klasikų" citatas, taip mėgindami išvengti schematizmo ir koreguoti bendruosius Lietuvos istorijos vaizdinius. Vykstant sovietizacijos procesams turėdami pasirinkti tarp pasipriešinimo, prisitaikymo ir kolaboravimo, tarpukario istorikų bendruomenės autoritetai šią egzistencinę ir profesinę aporiją buvo priversti spręsti kiekvieną dieną vis iš naujo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sovietizacija; Istorijos mokslas; Istorikai; Augustinas Janulaitis; Konstantinas Jablonskis; Ignas Jonynas; Istoriografija; Metodologija; Istorizmas; Inteligentija; Buržuazinė istoriografija; Periodizacija; Pasipriešinimas; Kolaboravimas; Prisitaikymas.

EN[…] The older generation of historians from independent Lithuania was deliberately isolated in the time of creating the Soviet model of history; their influence was limited as these scholars were directed to the "ideologically safe" spheres of work and were prevented from reading "complicated courses" to students. Historians with the "bourgeois past" were closely watched and some of them even came under the real threat of repressions. At the same time, authors and stewards of the Soviet model of history cynically attempted to use the authority of the historians of the independent Lithuania by constantly assigning them tasks of conjuncture. While facing existential and professional challenges, the old generation of Lithuanian historians had to choose from three, often contradictory, strategies of behaviour: First path was to separate themselves from the perversions of the Soviet reality by refusing to participate in joint projects and by assuming an apolitical attitude. Second path was, consciously or not, to constantly seek to create controversy in the official Soviet discourse of history, while bringing upon themselves a disgrace from the history stewards. Third approach was to attempt to escape from the schemes and to correct the general constructs of Lithuanian history by influencing Soviet historiography with the usage of correct propositions and carefully chosen quotes from the Marxist-Leninist classics. As the sovietization process was leaping forward, making a choice among resistance, conformance and collaboration became an existential and professional challenge, which the elite of the interwar community of historians had to face every day. [From the publication]