Lietuvos politinių partijų požiūris į Lenkiją 1920–1926 metais : nuo modus vivendi paieškų iki nuolatinės konfrontacijos

LTLenkijos ir Lietuvos valstybių atkūrimo programų susikirtimas, 1919 m. sukėlęs teritorinį abiejų valstybių konfliktą, komplikavo Lietuvos tarptautinę padėtį ir smarkiai iškreipė natūralią šalies užsienio politikos raidą. Nepaisydami visuomenėje įsitvirtinusio priešiškumo Lenkijai, didžiausiu pavojumi valstybės nepriklausomybei laikę Sovietų Rusiją ir Vokietiją šalies politinių partijų lyderiai aktyviai ieškojo taikių istorinės valstybės sostinės sugrąžinimo ir draugiškų tarpvalstybinių Lietuvos ir Lenkijos santykių užmezgimo būdų. Lenkijai ir Lietuvai tinkamą modus vivendi tarpininkaujant Tautų Sąjungai ir didžiosioms Vakarų valstybėms 1921 m. bandė surasti valdančiųjų krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų partijų lyderiai. Jie palankiai žiūrėjo į antrąjį Hymanso projekto variantą, nors priimti jį sutiko tik Tautų Sąjungai atsižvelgus į Lietuvos vyriausybės kontrpasiūlymus, mažinančius Lenkijos įtaką būsimos bendros šalies vidaus gyvenime. Tautininkų ir socialdemokratų prieš Hymanso projektus nukreipta propagandinė kampanija šalyje sukėlė visuotinę įtampą ir sutrukdė šiuos ketinimus įgyvendinti. Politinių partijų siekis santykių su Lenkiją problemą išnaudoti tarpusavio kovai dar labiau sumažino tarpvalstybinio konflikto išsprendimo galimybes. Nesėkmingos pastangos taikiai sureguliuoti konfliktą su Lenkija ir susigrąžinti istorinę sostinę privertė šalies politinių partijų lyderius pasirinkti nuolatinės konfrontacijos su Lenkija būseną, o atramos siekiant užtikrinti saugią valstybės egzistenciją ieškoti Sovietų Sąjungoje ir Vokietijoje.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos ir Lenkijos konfliktas - Vilnius - Lietuvos politinės partijos - Hymanso projektai - Kopenhagos derybos; Conflict Lithuanian with Poland - Vilnius - Lithuanian political parties - Hymans projects - Copenhagen negotiations.

ENThe collision of programs of resurrection of the states of Poland and Lithuania, which in 1919 resulted in a territorial conflict between the two countries, complicated the international situation of Lithuania and significantly distorted the natural development of the country’s foreign politics. Despite the antagonism towards Poles, which had entrenched itself within the society, Lithuanians considered the Soviet Russia and Germany the greatest dangers to the country’s independence. The country’s political party leaders actively sought for peaceful regaining of the historical capital of the state and ways for starting friendly relations with Poland. In 1921 the leaders of Christian Democrat and the Farmers and People’s parties, which were in power at the time, attempted to find a modus vivendi, suitable for both Lithuania and Poland, with participation by the League of Nations and Western world powers. They had a favourable attitude towards the second variant of the Hymans project, although they agreed to accept it only after the League of Nations took into consideration the contra-proposals of the Government of Lithuania, which reduced Poland’s influence in the internal life of the future common state. The propaganda campaign, directed by the Nationalists and Social Democrats against the Hymans projects resulted in general tension in the country and the intensions were not implemented. The strivings of political parties to use the problem of relations with Poland for fights between parties reduced the possibilities of resolution of the conflict between the two states. The unsuccessful attempts to regulate the conflict and regain the capital forced the political party leaders to chose the state of permanent confrontation with Poland and seek for support in the Soviet Union and Germany in order to ensure the safe existence of the state.