LTStraipsnyje nagrinėjamas nusikalstamumo pobūdis post-socialistinėje Lietuvoje, jo pokyčiai. Iki 1990-ųjų nusikalstamumas buvo suprantamas kaip konfliktas tarp valstybės ir kriminalinių grupių, kurios naudojo prievartą, siekdamos nuginčyti valstybės nustatytas taisykles ir normas. Valstybė dėl to įvykdė teisines ir institucines reformas, dėl kurių sumažėjo organizuotas nusikalstamumas ir ėmė stabilizuotis nusikalstamumo lygis. Dėl minėtųjų aplinkybių apie X dešimtmečio vidurį nusikalstamumo pobūdis ėmė keistis. Tikėtina, kad tai buvę susiję su augančia socialine ir ekonomine populiacijos dalies, kuri neprisitaikė prie konkurencingų rinkų, marginalizacija. Tačiau situacija pablogėjo, kai Lietuvoje staigiai sumažėjo įsidarbinimo galimybės ir buvo sumažintos socialinės garantijos. Vis didėjantis skaičius asmenų, ypač, nekvalifikuotų vyrų, kurių įsidarbinimo galimybės buvo ribotos, iškrisdavo iš darbo rinkos, atsirasdavo vis daugiau socialinių patologijų, kaip nusikaltimai, alkoholizmas, narkotikų vartojimas ir pan. Susiformavo naujos skurdo sąvokos, nežinotos socialistinėje eroje, kaip benamystė, valkatavimas ir pan.Reikšminiai žodžiai: Posocialistinė Lietuva; Nusikaltimas; Policija; Post-socialist Lithuania; Criminality and police.
ENThe article examines the characteristics of crimes in the post-Soviet Lithuania and their development. Until 1990 the crime was comprehended as the conflict between the state and criminal groups, which used violence in order to dispute the rules and norms, established by the state, therefore the state performed legal and institutional reforms, which resulted in the reduction of organized crime and stabilization of the crime level. Due to the aforementioned circumstances the characteristics of crime started to change in the middle of the nineties. Most probably this was related to the growing social and economic marginalization of the part of the population which failed to adapt to the competitive markets. However, the situation grew worse when Lithuania saw the reduction of employment possibilities and the decrease of social guarantees. The ever growing number of persons, especially non-qualified men with limited employment possibilities, did not find its place on the labour market and there emerged ever more social pathologies, such as crime, alcoholism, drug abuse, etc.. Such new realities as poverty, homelessness, vagrancy, etc., which were foreign to the epoch of socialism, came into existence.