Prievartinė mobilizacija : prievartinis Lietuvos gyventojų naudojimas SSSR ginkluotosiose pajėgose Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944-1945 m.

• Forced mobilization
• Prievartinis Lietuvos gyventojų naudojimas SSSR ginkluotosiose pajėgose Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944-1945 m

LTPrievartinė mobilizacija į sovietinę kariuomenę 1944 m. rugpjūčio - 1945 m. gegužės mėn. buvo viena iš Lietuvos gyventojų teroro rūšių. Pradėjusi Lietuvos vyrų šaukimą į Raudonąją armiją Sovietų Sąjunga pažeidė tarptautinės teisės nuostatas. Lietuvos visuomenė Sovietų Sąjungą vertino kaip okupacinę valstybę, todėl mobilizuojamieji vengė tarnybos armijoje. Straipsnyje tiriama, kas buvo prievartinės mobilizacijos vykdytojai, kaip ji buvo organizuota, duomenys apie masinį šauktinių slapstymąsi, jų gaudynes ir žudynes, apie sovietų valdžios skelbtų amnestijų rezultatus ir kt. Lietuvos teritorijoje mobilizaciją iš pradžių vykdė frontų ir armijų atsargos šaulių pulkai, nuo 1944 m. rugpjūčio šias funkcijas perėmė kariniai komisariatai. Jau 1944 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskelbtas LSSR karinio komisaro įsakymas dėl 1909 - 1926 m. gimusių vyrų privalomo šaukimo į Raudonąją armiją. Daugeliui vyrų atsisakius savanoriškai atvykti į šaukimo punktus, prasidėjo jų gaudynės. Vyrų, vengusių mobilizacijos, skaičius greitai augo. Mobilizacijos boikotas tapo viena iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai formų. Bet prasidėjus terorui, dešimtys tūkstančių vyrų buvo priversti paklusti prievartai. Pvz., 1944 m. mobilizuota 63 tūkst. vyrų (42 558 lietuviai), iš kurių 24 100 buvo atvaryti į karinius komisariatus prievarta. Dalis mobilizuotųjų po apmokymų pateko į frontą, dauguma . į užnugario karinius dalinius. Iš viso iki 1957 m. Lietuvoje legalizavosi 38 838 žmonės, iš jų 8350 partizanų ir 30 488 vengiantys tarnybos asmenys, dezertyrai ir kt. Nors buvo žadama, kad šių žmonių valdžia nelies, tačiau nemažai jų buvo persekiojami.Reikšminiai žodžiai: 20 amžius; Okupacija; Mobilizacija; Raudonoji armija; SSRS ginkluotosios pajėgos; Represijos.

ENThe forced mobilization into Soviet army in August 1944 – May 1945 was one of the types of terror against Lithuania’s inhabitants. By commencing the recruitment of Lithuanian men into the Red Army, the Soviet Union transgressed provisions of international law. Lithuania’s society viewed the Soviet Union as an occupational state therefore the recruited persons avoided military service.. The article attempts to identify the executors and ways of organization of forced mobilization, provide data on mass hiding of recruits, their hunt and killings, results of amnesties, published by the Soviet authorities, etc.. The mobilization on the territory of Lithuania was first performed by rifle companies, starting from August 1944 the functions were taken over by military commissioners’ offices. Already on 1 August 1944 the order by the Military Commissioner of Lithuanian Soviet Socialist Republic regarding mandatory recruitment of the men, born in 1909 – 1926 into the Red Army was announced. When most to be recruits refused to come to the points of recruitment, their hunt began. The number of recruits, who avoided mobilization, was rapidly increasing. The boycott of mobilization became one of the forms of resistance to the Soviet occupation. However, as a result of massive terror campaigns, tens of thousands of men were forced to obey.. For instance, in 1944 63 thousand men were mobilized (including 42 558 Lithuanians), including 24 100 taken to commissioners’ offices by duress. A part of the mobilized recruits were sent to the front, mostly to the rearward. Until 1957 38 838 people were legalized in Lithuania, including 8350 freedom fighter and 30 488 men, hiding from the military service, deserters, etc.. Although the authorities promised not to touch the said persons, a great deal of them was prosecuted.