Kolektyvinio sutartinio teisinio reguliavimo skatinimas Lietuvoje : kai kurių darbo kodekso nuostatų analizė teisės taikymo aspektu

LTLietuvos Respublikos Seimui ratifikavus Tarptautinės darbo organizacijos (toliau -- TDO) konvenciją Nr. 154 „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo" ir Europos socialinę chartiją (pataisytą) Lietuva, kaip ir kitos prie šių tarptautinių teisės aktų prisijungusios valstybės, įsipareigojo įstatymuose įtvirtinti mechanizmą, skatinantį kolektyvinį sutartinį darbo santykių reguliavimą. Straipsnyje atskleidžiama kolektyvinės sutarties teisinė prigimtis, analizuojamos Darbo kodekso nuostatos, skatinančios kolektyvinių sutarčių sudarymą, t. y. nuostatos, kuriomis įtvirtinamas pagrindinis -- alternatyvus teisinis reguliavimas kolektyvinėmis sutartimis (kuriam esant įstatymų nustatytas ir (arba) poįstatyminis valstybinis teisinis reguliavimas konkretiems darbo santykiams nenumatytas) bei pagrindinis teisinis reguliavimas kolektyvinėmis sutartimis (kurio neįtvirtinus kolektyvinėje sutartyje konkretūs darbo santykiai liktų visai nesureguliuoti), ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika jas taikant. Straipsnio tikslas -- atskleisti kolektyvinio sutartinio teisinio reguliavimo skatinimą Lietuvoje bei įvertinti kai kurias Darbo kodekso nuostatas teisės taikymo aspektu. Šiam tikslui pasiekti taikomas loginės analizės, sisteminės analizės ir analitinis-kritinis metodai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kolektyvinė sutartis; Darbo santykiai; Collective agreemen; Labour relations.

ENAfter Seimas of the Republic of Lithuania ratified the ILO Convention (No. 154) concerning the Promotion of Collective Bargaining and European Social Charter (revised) Lithuania as well as the states that ratified these documents was obliged to consolidate a mechanism in their laws, which would prompt the regulation of labour relations by means of collective agreements. The article discloses the legal nature of the collective agreement and analyses legal norms of Labour Code, which encourages drafting of collective agreements, i.e. norms, which entrench the optional legal regulation by means of collective agreements (when the legal regulation by statutes or other legal acts are not established) and norms, which entrench the main legal regulation by means of collective agreements (which have to be established in collective agreements in order to have legal regulation of particular labour relation). The practice of the Supreme Court of the Republic of Lithuania of the application of the legal norms of the Labour Code mentioned above is analysed in this article as well. It is underlined that the process of making collective agreements is peculiar mechanism of conclusion of collective agreements in contractual law-making of employees and employers. This is the reason why collective agreements play exceptional role in the regulation of labour relations. Having analysed the case-law of the Supreme Court of Lithuania, one makes an assumption that in Lithuanian case-law, when the provisions of the Labour Code are construed, which in a mandatory manner oblige the parties to regulate one or another issue in a collective agreement, no attention is paid to the peculiarities of the collective agreement, which are determined by the legal nature of this agreement. [From the publication]