Kazimiero Jauniaus "Dvasiškosios iškalbos" stiliaus samprata

LTŠiame straipsnyje teigiama, kad K. Jaunius, remdamasis graikų ir lotynų kalbų bei klasikinės literatūros studijomis, pirmasis spausdintu lietuvišku žodžiu logiškai ir motyvuotai išdėstė iškalbos stiliaus sampratą, aprašė sistemingą stiliaus reikalavimų visumą, nurodė stiliaus teigiamybes ir būdinguosius trūkumus, suprantamai apibrėžė, koks kalbėtojas yra geras. Nors K. Jauniaus veikalas „Dvasiškoji iškalba“ iki šiol nėra susilaukęs rimtesnio aptarimo, jis, be abejo, galėjo turėti įtaką po jo rašiusiems lietuvių stilistams K. Bizauskui ir M. Gustaičiui. Tais laikais tie patys vadovėliai lietuvių kalba buvo rašomi ir vidurinių mokyklų, ir kunigų seminarijų auklėtiniams, iš tų pačių vadovėlių ir mokytasi. O ir šių laikų stilistai bei retorikos mokslo specialistai, ypač dvasinės iškalbos knygų autoriai, remdamiesi turiningai ir aiškiai išdėstytais K. Jauniaus iškalbos stiliaus reikalavimais, galės iš dalies revizuoti ir papildyti savo veikaluose pateikiamą stiliaus kultūros sampratą. Kalbos turinio rimtumas, aiškumas, saikingas stiliaus grožis, gyvas įtaigumas ir nuosaikus jausmingumas  – iki šiolei vertintini iškalbos stiliaus bruožai. Iš K. Jauniaus taip pat galima pasimokyti, kokio stiliaus reikia vengti visiems be išimties oratoriams. Ypač originalus ir šiais laikais aktualus būtų K. Jauniaus iškelto iškalbos tuštumo (lot. vanitas), kaip didelės stiliaus ydos, įtraukimas į stiliaus trūkumų sąrašą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dvasiškoji iškalba; Homiletika; Pamokslas; Stiliaus reikalavimai (kalbos taisyklingumas; Aiškumas; Konkretumas; Glaustumas; Gyvumas; Jausmingumas); Stiliaus trūkumai (kalbos neaiškumas; Kalbos tuštumas; Per didelis išgražinimas; Per didelis kalbos prastumas); Spiritual eloquence.

ENThis article points out that after studying the classical languages and the works of ancient Greek and Roman authors, K.   Jaunius was the first to present the concept of oratorical style in a logical and motivated way in Lithuanian in print, to describe its entire system, to note the positive qualities and characteristic limitations of the style and to define a ‘good orator’ in a comprehensive way. Though the work “Dvasiškoji iškalba” (“Spiritual Eloquence”) by K. Jaunius has not yet been discussed properly, it had obviously influenced the Lithuanian stylists K. Bizauskas and M. Gustaitis who succeeded K. Jaunius: in those times, the same textbooks were written for pupils of secondary schools and students of theological colleges, thus they had to use the same textbooks in their studies. Following the requirements for oratorical style purposefully and clearly laid out by K. Jaunius, modern stylists and specialists of rhetorical science will be able to partly revise and supplement the concept of style presented in their own works. The seriousness and clarity of the content, the temperate splendour of style and vivid persuasiveness are the features of eloquence that are still valued today. We can learn from K. Jaunius what style should be avoided by all orators without exception. The inclusion by K. Jaunius of the emptiness of speech (Lat. vanitas) as a major stylistic flaw into the list of flaws of style could be seen as especially original and important today. [From the publication]