Britanijos politika Baltijos šalių atžvilgiu 1939-1945 metais

LTStraipsnio autorius oponuoja D. Kirby nuomonei, kad Britanijos vyriausybė turėjo strategijos Baltijos šalių atžvilgiu pasirinkimą - tarp "moralės" ir "naudos", ir tai, kad ji niekada formaliai nepripažino sovietinės tų šalių inkorporacijos, tebuvo britų politikos atsitiktinumas, siekimas naudos; Britanijos, kaip mažų valstybių šalininkės, reputacija buvusi išgelbėta tik J. Stalinui nusprendus primygtinai nereikalauti sovietų 1941 m. sienų pripažinimo kaip sąlygos pasirašant anglų-sovietų sutartį 1942 m. Straipsnio autoriaus ginčija tokią nuomonę, primindamas politinį, ekonominį ir karinį Jungtinės Karalystės indėlį Baltijos šalių nepriklausomybės kovų metu, pastebėdamas, kad vėlesniuose britų dokumentuose aiškiai reiškiama parama šioms šalims, kad Britanija buvo svarbus jų žemės ūkio ir kitų prekių importuotoja. Analizuodamas JAV ir britų politiką 1939-1944 m., jis neįžvelgė didesnio skirtumo. Teherano konferencijoje 1943 m. žiemą aptardamas Europos rekonstrukciją su D. Rooseveltu ir W. Churchilliu, Stalinas pareiškė nesvarstysiąs Baltijos valstybių statuso pakeitimo klausimo. Tų metų sausį W. Churchillis pripažino, kad greičiausiai Baltijos valstybės vėl bus pavaldžios Rusijai, tai aiškiai pabrėžta ir jo 1944 m. vasario 22 d. kalboje britų parlamente. Vis dėlto autorius ragina nepamiršti bendros situacijos. Sovietų pakartotinė okupacija 1944 m. buvo dalis kainos, kurią britų bei amerikiečių vyriausybės turėjo sumokėti, kad išlaikytų trišales pastangas laimėti karą. Taip Baltijos šalių ateities reikalai buvo nukelti tolyn, ir jų sprendimas priklausė ne vien nuo Londono.Reikšminiai žodžiai: Didžioji Britanija (Great Britain); Užsienio politika; Sovietinė okupacija; Nacių okupacija; Pabaltijys; II pasaulinis karas.

ENDefending the Baltic states militarily after 1918 was not an option for British governments burdened by commitments to Imperial defence and with only a skeletal British Expeditionary Force available to meet new European obligations incurred by the Treaty of Locarno. London saw stability and economic prosperity in the Baltic region as a whole as the real key to lasting independence for Estonia, Latvia and Lithuania. To this goal Britain made a vital contribution after 1918, as a recipient of Baltic agricultural and other exports, thus facilitating Baltic purchases of manufactured products from Germany. When the British-Baltic- German trade 'triangle' was destroyed by Hitler's arrival to power, the British government then used trade policy to try to limit the impact of the Third Reich in the Baltic region. Against the interwar period as a whole, it is easier to see both why Britain ultimately chose to resist Hitler over Baltic issues and why London was so reluctant to allow Stalin a free hand in the Baltic states during the Moscow negotiations of 1939. With the onset of war, however, Britain's very survival was at stake and it remains remarkable under such circumstances that so much effort continued to be expended by British officials in refusing to recognize the Soviet borders of 1941. [From the publication]