Kajetono Aleknavičiaus kūrybos sąsajos su liaudies dainų tradicija

LTKiekviena literatūra, ypač dramaturgija, turi siužetų, prie kurių vis grįžtama ir grįžtama. Tokius likiminius siužetus kiekviena karta bando interpretuoti naujai – iš savo regos ir patyrimo taško. Kartais tolimų tautų didvyriai, kankiniai ir šventieji gana netikėtai aktualizuojami kitų tautų literatūrose, o juos vaizduojantys kūriniai lemtingai veikia jų literatūrą. Viena tokių asmenybių – šventoji Genovaitė iš Brabanto. Dramų apie ją galima rasti prancūzų, vokiečių, lenkų, latvių ir lietuvių, o gal ir dar kitų tautų literatūrose. Vienas veikalų, turėjusių bene daugiausia įtakos lietuvių teatro ir dramaturgijos formavimuisi, taip ir vadinamas – „Genovaitė“. Taip ji dažniausiai ir pristatoma – be autoriaus, kartais pažymint, kad tai vokiečių autoriaus Christofo von Schmidto (1768–1854) to paties pavadinimo didaktinės apysakos inscenizacija. Teatro istorikas Vytautas Maknys nurodo net šešias lietuvių autorių dramas tokiu pavadinimu: Jono Griniaus, Aleksandro Vitkausko, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, Jono Marcinkaus-Tauronio, Motiejaus Gustaičio ir Antano Šmulkščio-Paparonio (rankraštis). Straipsnyje mėginama atsekti, iš kur kilo „Genovaitės“ siužetas ir koks buvo jo kelias į lietuvių literatūrą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Liaudies dainos.

ENThe article discusses poetry of Kajetonas Aleknavičius, primarily, the poet’s works that became popular songs. Among the literary songs of 19th century, K. Aleknavičius’ works occupy an important role. Although his poetry was not as popular and widely sung as Antanas Strazdas’, Antanas Vienažindys’, or Antanas Baranauskas’, K.Aleknavičius clearly leads by the number of texts adopted by people. In the Lithuanian song catalogue of the Lithuanian literature and folklore institute, one finds fifty nine of his texts (types of songs), recorded at least a couple of times, and that constitutes all of his published works. In K. Aleknavičius’ writings, one comes across the tradition of late, especially didactic humorous songs much more frequently than in A. Strazdas’ or other poets’ poems. One can claim that he grew directly out of this tradition. The poet had a natural feel for the key principles of continuing folklore tradition – catchy lyrics, traditionality, and relevance. His ability to tell witty stories, visualize, create an intrigue guaranteed his poetry a possibility of adapting to popular folklore genres – legends, jokes, scary stories, rhymed stanzas facilitated learning by heart, whereas folksy way of narrating facilitated understanding. This way, the author managed to find an articulate artistic expression for promoting new truths and positions in villages. In comparison to old and late Lithuanian folklore, his poems differ by their enlightened ideology and seeing of traditional culture from a side; in the context of the poetry of that time, he stands out for the style close to vernacular and following of the tradition of didactic prose.