Savivaldos politikos galimybės vokiečių okupuotoje Lietuvoje 1941-1944 metais

LTStraipsnyje analizuojama problema: koks buvo santykis tarp vokiečių politikos Baltijos valstybėse per Antrąjį pasaulinį karą ir kitokių galimybių joms veikti savarankiškai. Ji aptariama pasitelkus Lietuvą kaip pavyzdį. Analizuojami trys klausimai: vokiečių planai regione; šių planų ir interesų sąsajos su konkrečia okupacinės politikos praktika; pagrindiniai Lietuvos galimo savarankiško veikimo kontūrai nuolat besikeičiančioje okupacijos ir karo situacijoje. Vokietijos įsiveržimas į regioną buvo neatsiejama karo su Sovietų Sąjunga dalis, todėl pabrėžiama, kad apie Vokietijos politiką Baltijos valstybėse galima kalbėti tik vokiečių-sovietų karo kontekste. Specifinė karo situacija ir vokiečių strateginiai, ekonominiai bei politiniai interesai eliminavo bet kokią Lietuvos valstybingumo ir savivaldos formą. Vokiečių pergalės atveju Lietuvos gyventojų likimas būtų buvęs nulemtas: SS planuose tik 15% lietuvių tiko asimiliuoti. Blitzkriego nesėkmė sukomplikavo vokiečių planus. Jie turėjo išsaugoti bendradarbiavimą su lietuviais. Vokiečių skaičius įvairiuose sektoriuose (žemės ūkio, darbo, butų ir nekilnojamojo turto, policijos) nebuvo didelis, ir beveik kiekvienas jų rėmėsi lietuvių sutikimu bendradarbiauti; kai kuriuose sektoriuose tas bendradarbiavimas buvo esminis. Tai atvėrė žymiai platesnes lietuvių veiklos galimybes, negu paprastai buvo manoma. Lietuvių vadovybė nusprendė iškart pabandyti atkurti valstybę. 1941 metų pabaigoje prasidėjo laikotarpis "pagyvensime - pamatysime", o vėliau vis labiau ėmė ryškėti poreikis ruošti lietuvių tautą gresiančiam susidūrimui su Raudonąja armija ir su sovietiniu režimu.Reikšminiai žodžiai: Savivalda; 20 amžius; Nacių okupacija; Vokiečių okupacija; Okupuota Lietuva; Vokietijos interesai; Vokietijos planai; Asimiliacija; Deportavimas; Aneksija; Kolaboravimas.

ENThis paper discusses the structural and historical context of the possibilities of the self-rule policy in Lithuania under the German occupation. After considering the German motives and plans for the war against the Soviet Union as well as the German occupation, the author emphasizes the German perception that a lack of time, scarcity of resources, and an urgent need for additional manpower constituted important and often underestimated elements of the German occupation policy. In contrast to the arrogant and racist attitude of the German occupiers and the rapid conquest of the Baltic States, the Germans depended structurally on Lithuanian readiness to cooperate with the occupier. This context opened up considerable room for manoeuvre for the Lithuanian political and functional elite. The author suggests interpreting Lithuanian behaviour in the light of important aspects of Lithuanian nationalism as this developed in the interwar period. The continuing aim of creating a homogenous Lithuanian nation and the wish to avoid the alleged 'weaknesses' of Lithuanian statehood in the interwar period adds to the explanation of the question of why the German initiative and German-Lithuanian implementation of the extermination of Lithuania's Jews did not lead to more resistance on the Lithuanian side and why the German initiative to deport the Lithuanian workforce was very successfully boycotted. [From the publication]

• Legalios spaudos ir valdžios santykis Lietuvoje vokiečių okupacijos metais (1941–1944) / Mantas Bražiūnas. Žurnalistikos tyrimai. 2014, Nr. 7 p. 195-218.
• Reflections of theatrical activities in Lithuanian local periodical press under German occupation 1941–1944 / Ina Pukelytė. Meno istorija ir kritika. 2021, 17, p. 71-84.